Atplušėjus tris valstybines šventes – dvi pavasarines ir vieną vasarinę, galima valstybiškai pailsėti iki kitų metų Vasario 16-osios – tos šimtmetinės. O tada vėl eiti kalendorine kūlgrinda link Kovo 11-osios ir Valstybės dienos, liepos 6-osios.

Išgirdus Čikagos pavadinimą vaizduotėje turbūt iškils unikali dangoraižių architektūra su antru aukščiausiu JAV dangoraižiu „Willis Tower“, Uptono Sinclairo knyga „Džiunglės“ su mėsos skerdyklomis ir lietuviais knygos herojais, filmuose matytas Buckingham fontanas, kavos pupelės formos veidrodinė skulptūra „Debesų vartai“ arba pirmas pasaulyje apžvalgos ratas „Ferris Wheel“. Na, dar galbūt Al Kaponės gangsteriai bus tarp daugybės paplitusių vaizdinių.

Dėl nuošliaužų mąžtantis Gedimino kalnas – anaiptol nepakelia ūpo tiems, kurie liepos 6-ąją gieda „Tautišką giesmę“. Himnas aidi nuo šimto piliakalnių, tačiau svarbiausia Lietuvos piliavietė pastaruoju metu kelia nemažai rūpesčių.

Oksfordo žodynų leidykla žodį post-truth („po tiesos“) paskelbė praėjusių metų žodžiu, o diskusija apie vadinamųjų fake news – klaidingų žinių sklaidą nesiliauja ir šiais metais. Britų ekonomistas ir žurnalistas Timas Harfordas, ilgametis dienraščio „The Financial Times“ skilties „Undercover Economist“ („Pogrindinis ekonomistas“) autorius, neseniai pasidalijo įdomiomis mintimis apie tai, su kokiomis problemomis šiandien susiduriame skleisdami… tiesiog faktus.

Mūsų šaliai svarbių datų kalendorių papildė naujas įrašas – birželio 27 dieną užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacijos (CERN) generalinė direktorė dr. Fabiola Gianotti pasirašė susitarimą, pagal kurį Lietuva taps didžiausio pasaulyje mokslinių tyrimų centro CERN asocijuota nare. Mūsų šalies tyrėjams ir pramonei ši narystė atvers kelius į aukščiausią mokslo ir technologijų lygą.

Sudėjus į vieną daiktą galimybes, kurias teikia įvairios tinklinimo programos, programėlės beigi stebėjimo prietaisai, kaip antai vaizdo kameros, davikliai ir pan., tenka pripažinti, kad žmogaus veikla gali būti totaliai stebima. Galima žinoti, kada ir pro kurias duris kas išėjo, kiek laiko judėjo, kur atsisėdo ar prigulė. Galima žinoti, kokią bylą (t.y. failą) kas nors atsidarė kompiuteryje, kiek laiko redagavo, kokias pataisas padarė. Galima žinoti, kiek laiko rašė tarnybinius laiškus ir kiek laiko praleido bendraudamas feisbuke.

Pirmą kartą Lietuvos penkiolikmečių finansinį raštingumą vertinęs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) tyrimas atskleidė, kad atsiliekame nuo kaimynų lenkų ir rusų. Pagal tai, ką mūsų mokiniai žino apie asmeninį biudžetą, taupymą, investavimą, pajamų mokesčius ir finansines paslaugas, esame 11–12 vietoje iš 15 tyrime dalyvavusių šalių. Tos pačios organizacijos 2015 m. atliktas vertinimas taip pat rodo, kad ir suaugusiųjų finansinio raštingumo žinios atsilieka nuo EBPO šalių vidurkio. Tai yra signalas, kad laikas naujai pažvelgti į ekonomikos mokymą mokyklose

Atrodo, dar visai neseniai kai kuriuose populiariuose dienraščiuose ir žurnaluose rubrika „Ar žinote, kad…“ būdavo viena skaitomiausių. Bent ankstyvoje jaunystėje tokias publikacijas, paprastai esančias leidinio pabaigoje, perskaitydavau visada ir nuo pradžių. Taigi, kodėl pačiam neparašius kažko panašaus, juolab apie šalį, kuri yra visai šalia ir daugeliui puikiai pažįstama. Ar tikrai?

Vilniuje dar nėra metro ir greitųjų tramvajų, užtat yra Tramvajų gatvė. Jei kas nors sumanytų pakeisti gatvės pavadinimą, kaipmat atsirastų aktyvistų, kurie protestuotų dėl pasikėsinimo į miesto istorijos tarpsnį, kada būta tramvajų ir juos traukiančių arklių.

Nors geografiškai ne taip jau seniai pradėjome save laikyti šiauriečiais, į Skandinavijos šalis idėjų dairomės jau keliolika metų. Vis dažniau pasigirsta kalbų, kad iš jų galime pasimokyti daugybės dalykų: verslo valdymo srityje – tvarių sprendimų kūrimo pritaikant kūrybiškas inovacijas, gyvenimo būdo – orientacijos į kuklų ir atsakingą kasdienį patogumą, bendravimo – jaukumo ir palaikymo atviruose tarpusavio santykiuose.

Kai kalbama apie Ženevą, daugelis prisimena nuostabųjį Ženevos ežerą, bene pagrindinį šio nedidelio miesto simbolį Jet d’eau fontaną, Gėlių laikrodį ir, žinoma, tai, ką Ženevos miestas ir kantonas turi bendro su visa Šveicarija: nuoseklų daugiau kaip 200 metų išlaikomą politinį ir karinį neutralitetą, laikrodžius ir bankus, sūrius ir šokoladą.