Nors laisvės deklaraciją Lietuva paskelbė 1990 m. kovo 11-ąją, kovos dėl nepriklausomybės atkū­rimo kulminacija, be abejo, įvyko 1991 m. sausį. Tai buvo neeilinis lietuvių atsparumo ir jų pasiryžimo ginti savo apsisprendimo teisę išbandymas, kurį pasaulis sekė sulaikęs kvapą. Kadangi matė nelygią Dovydo ir Galijoto kovą, kurios baigtį, racionaliai vertinant jėgų santykį, nuspėti nebuvo sunku.

Gal Vokietijoje 2016-ųjų naujametei nakčiai prilips „Kelno nakties“ pavadinimas. Sutrikusi miesto ir Vokietijos valdžia iš pradžių bandė apipurkšti neigimo dezodorantais žinias apie masinius antpuolius prieš moteris. Taip bijoma kalbėti apie problemą, kurios mastas pranoksta šįkart be aukų pasibaigusį incidentą.

Lietuvos politikams ir politologams „Teisės ir teisingumo“ („Prawo i Sprawiedliwość“; PiS) pergalė Lenkijos Seimo rinkimuose įžiebė viltį. Tiesą sakant, skirtingiems politikams – skirtingas viltis. Kai kurie iš jų net viešai pareiškė, kad J.Kaczyńskio pergalė reiškia Sikorskio ir Tusko paradigmos pabaigą ir Lenkijos sugrįžimą ne tik prie Kaczyńskių geopolitinės filosofijos ir Rusijos sulaikymo strategijos, bet ir galbūt prie Lenkijos ir Lietuvos strateginės partnerystės.

Net tie atbukę ekonominių reiškinių stebėtojai, kurie žiovauja pasitikdami kiekvienus Naujuosius metus, turėtų suklusti. 2016 m. bus įvairiausių transformacijų pasaulyje ir Lietuvoje metas, kai didėja tikimybė susidurti su netikėtais institucijų ir paprastų namų ūkių elgesio pokyčiais, kurie savo ruožtu dar labiau išklibins ekonominę pusiausvyrą. Kaip niekada didelė atsakomybė tenka ekonomikos reguliuotojams, nesvarbu, kas jie būtų – respektabilūs centrinių bankų valdančiųjų tarybų nariai ar kaklaraiščius pametę „Syriza“ politikai.

Labai džiaugiuosi, galėdama perduoti JAV valstybės sekretoriaus Johno Kerry sveikinimus Lietuvai elektros jungčių su Švedija ir Lenkija atidarymo proga. Šios jungtys gerokai padidino Lenkijos ir Baltijos šalių integraciją į Europos elektros tinklus.

Nebevaldomas pasaulis. Būtent taip tarptautinių santykių būklę pasibaigus šaltajam karui savo knygoje apibūdino vienas žymiausių JAV politologų ir geopolitikų Zbigniewas Brzezinskis. Šis apibū­­dinimas puikiai tinka ir šiandien. Nepaisant vis daugėjančių ženklų, kad gyvename nebevaldomame pasaulyje, 2016 metais po NATO viršūnių susitikime priimtų sprendimų Lietuva gali tapti saugesne valstybe.

Visus praėjusius metus „Veidas“ daugiausia rašė, kaip buvo. Naujuosius pradedantis mūsų „Prognozių“ numeris bando nuspėti, kaip bus. Tai neabejotinai miela intriga ne tik būrėjoms. Skaitytojams ir žurnalistams – taip pat. Kas gali būti įdomiau už bandymą praskleisti ateities maršką?

Šie metai gražiai atrodo kalendoriuje ir labai tinka ateities jubiliejams: 2015-ieji dalija XXI amžiaus 2-ąjį dešimtmetį pusiau. Metus norisi apžvelgti tarsi iš Anykščių šilelio medžių lajų tako, kuris atidarytas liepos mėnesį. Galima pasigrožėti reginiu – net ir žinant, kad nusileidę žemyn atrasime ir nelabai gerų dalykų.

Kai Kremlius savo propagandai skleisti Lietuvoje skiria milijonus, tautinių mažumų integracija tampa jau ne tik jų tapatybės išsaugojimo, bet ir nacionalinio saugumo klausimu. Tik šį klausimą reikėtų spręsti visiškai kitaip, nei siūlo buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius G.Grina, „pamąstymui“ iškėlęs pasiūlymą uždaryti visas mokyklas, kuriose mokymas vyksta tautinių mažumų kalbomis.

Jei kas pernai būtų lietuviui pasakęs, kad prieš 2015-ųjų Kalėdas jis pirks daugiau ir įnirtingiau nei pernai, kai skubėta atsikratyti litų, dauguma turbūt būtų labai supykę: kur ten, juk euras. Gal ir negalima sakyti, kad euro laukta kaip maro, bet kainų augimu gąsdino, kas netingėjo, o ir patys žmonės gąsdinosi, kaip mokėjo.

Tomas Venclova – poetas, Josifo Brodskio pavadintas trijų literatūrų sūnumi: lietuvių, lenkų ir rusų, eseistas, literatūros tyrinėtojas, vertėjas, disidentas, vienas iš paskutinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių, paribio žmogus. Tokį jį pažįstame iš tekstų ir pokalbių. Pažįstame jį ir kaip gerą kaimyną.