Lenkijos Seimo rinkimai sukėlė dvi sensacijas: „Teisės ir teisingumo“ (lenk. PiS) partija laimėjo triuškinamai ir viena valdys šalį; antra, už Seimo ir Senato borto liko „Jungtinė kairė“. „Lenkijoje baigėsi postkomunizmas!“ – pareiškė žurnalo „Krytyka Polityczna“ vyriausiasis redaktorius Sławomiras Sierakowskis. Kas toliau?

Pabėgėliai į Lietuvą kol kas plūsta tik iš televizorių ekranų, o ne per valstybės sieną. Lietuviams, kitaip nei, pavyzdžiui, vengrams ar vokiečiams, prieglobsčio ieškančios minios dar netapo valstybine problema. Nelaukiant, kol tai įvyks, derėtų ištarti pragmatiškus, o ne ideologinius klausimus.

Kaip ir galima buvo tikėtis, Lenkijos Seimo rinkimus laimėjo radikali dešinioji Jaroslawo Kaczynskio partija „Teisė ir teisingumas“. Tai buvo emocingiausia rinkimų kampanija Lenkijoje nuo 1989-ųjų. Atrodo, kad 8 metus Lenkiją valdžiusi „Piliečių platforma“ pralaimėjo ir dėl ryškaus lyderio stokos.

Pavakare Lietuva pajudės tėvų ir protėvių kapų link. Kaip kasmet nuo tada, kai buvo išeita iš savo kaimo. Lietuviui katalikui galima prikišti, kad jis užmiršo Kalėdų prasmę, kad iš Velykų prisikėlimo liko tik kiaušiniai ir kiškučiai. Bet šios dienos neįveikė nei okupanto kumštis, nei linksmas vakarietiškas Helovinas.

Istoriko V.Rakučio paraginta Molėtų rajono savivaldybė su Širvintų ir Ukmergės rajonų savivaldybėmis ėmėsi kurti karinį istorinį parką, įamžinsiantį 1920-ųjų lapkritį vykusius mūšius tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo L.Żeligowskio. V.Rakutis teigia, kad Lietuvos triumfui paminėti skirtas istorinis parkas turėtų tapti ir dialogo tarp lietuvių ir lenkų platforma. Tik ar pergalės prieš „lenkų okupantą“ atminimo vieta tikrai tokį dialogą paskatins?

Šių metų Nobelio premija ekonomikos mokslų srityje paskirta A.Deatonui, 70 metų Prinstono universiteto (JAV) profesoriui, už „vartojimo, skurdo ir gerovės analizę“. Iš ekonomistų tikimasi efektingų receptų ūkiui ir šiaip gyvenimui pagerinti. Gal todėl šios srities nobelistų pasiekimai bene dažniausiai traukiami per dantį

Atranka į Europos futbolo čempionatą paliko tuos pačius klausimus, į kuriuos neatsakoma jau daugiau nei du dešimtmečiai – kone tiek pat laiko, kiek nebaigtas stūkso Nacionalinis stadionas. Bet būta ir naujovių. Pirmąsyk kukliame stadione priėmėme futbolo tėvynės Anglijos rinktinę. Susipykę, kas murziną kojinę, o kas ir nešvarius baltinius išsitraukę. Taip sau ir jiems parodėme, kaip mokame gerbti vieni kitus, bendrauti ir bendradarbiauti.

Pastaruoju metu Moldovą apėmė protestų banga. Protestuojantieji, kaip ir didelė dalis visuomenės, jau pavargo nuo korumpuotų, nors ir proeuropinę orientaciją skelbiančių partijų valdžios. Tačiau išvada, kad šalis nusirita į Rusijos įtakos sferą, būtų skubota. Apskritai geopolitinis mąstymas nelabai gali padėti suprasti, kas vyksta toje tarp Rumunijos ir Ukrainos esančioje valstybėje.

Lietuvos futbolas eilinį sykį tėškėsi veidu. Ne į purvą. Į grupės futbolo draugų taip pamėgtą plastiko gazoną. Jų dėka šalyje neliko ne tik gero futbolo, bet ir futbolo vejų. Ir mūsų futbolininkams anksčiau tokio įprasto jų purvo, iš kurio kažkada žvengė Ispanijos spauda. Paskui vokiečiai tyčiojosi iš Kauno stadiono tualetų.

Pabėgėlių antplūdis užklupo Europą netikėtai. Ilgai priekaištavusi Vokietijai ir Prancūzijai dėl solidarumo stokos Vidurio ir Rytų Europa atsuko nugarą vakariečiams. O Rusijos ambasadorius Varšuvoje pareiškė, kad Lenkija kalta dėl Antrojo karo pradžios. Ar toks sutapimas – atsitiktinis?

Tai, kad beveik pusė Sirijos gyventojų yra pabėgėliai, nebuvo slapta informacija. Tačiau kol dalis tų žmonių neplūstelėjo į Europą, tragedijos mastą suvokė gal tik jie patys, taip pat politikai ir šiaip smalsūs piliečiai.