Veidu į jūrą. Kol mes vaizduojame gurmanus, lukštename krevetes, smaginamės austrėmis, žaidžiame lašišos ~carpaccio~ ir kitokius gudrių receptų žaidimus, jūroje vyksta procesas. Diena, kai užmetę meškerę nieko nebesužvejosime, po truputį artėja. Nesužvejosime, nes vienas žuvis būsime sušėrę kitoms žuvims, o tas kitas – apnuodiję. Jeigu kažką ir pagausime, mesime atgal į jūrą, nes nebežinosime, kaip tos žuvys vadinasi ir ką su jomis veikti.

Referendumas Airijoje, kuriuo pritarta tos pačios lyties asmenų santuokoms, privertė tradicinių vertybių sergėtojus Lietuvoje pasijusti taip, tarsi juos kas nors priverstinai žirgdytų ir neleistų susikliaudinti (t.y. suglausti kojų).

Svarstant apie švietimo reikalus susirezgė tarsi koks literatūrinis siužetas. Vargu ar tai pamaitins ilgesnį kūrinį, nes romanus žudo laiko stygius – ne vien rašytojų, bet ir skaitytojų.

Žaviuosi „viską apie viską“ išmanančiais žmonėmis. Jie dažniausiai turi tvirtą ir neginčijamą nuomonę, kurią nesibodi reikšti bet kokiomis aplinkybėmis, nesvarbu, kad ją kartais bando užginčyti ir aptariamos srities ekspertai.

„Veido“ nr. 18 „Redaktoriaus laiško“ skaitytojai uždavė autoriui klausimų (kol kas ne kumščiu į kaktą): ką reiškia, kad Vilnių gins tie, kuriems jis brangus, – taigi ir tie, kuriems „Wilno nasze“? Ar tik nenorėta pasakyti, kad lenkai gins Vilnių nuo lietuvių? Ir kodėl tautiškumas siejamas su stuobriais?

Stuobrys geras daiktas, kol tai medis. Tačiau stuobriu pavadintas žmogus gali įsižeisti. Mediniai stuobriai kai kada nepamainomi, ko nepasakysi apie žmones.

Dalijimosi ekonomika po truputį atkeliauja ir į Lietuvą. Žmonės skolina, nuomoja daiktus ar atlieka smulkius remonto darbus tiesiog vieni kitiems, be tarpininkų, įmonių ir valdžios žinios ar pritarimo. Čia ir slypi problema. Tokių paslaugų atsiradimas ir jų masto augimas tampa tikru galvos skausmu valdžios institucijoms: kaip tai reguliuoti? Nuo to, kaip į tokias paslaugas žiūrės mūsų valdžia, priklausys, ar šios paslaugos Lietuvoje suklestės, ar ne.

Maistologija. Tik trys Europos Sąjungos sostinės – Roma, Madridas ir Lisabona pagaliau suprato, kad kiekis yra atvirkščiai proporcingas kokybei. Berlynas ir Londonas aršiai gynė kiekį. Ir sėkmingai apsigynė nuo kokybės. Kitoms kontinento sostinėms šis klausimas apskritai nepasirodė vertas dėmesio. Įskaitant ir mūsiškę.

Teksto pavadinimas įpareigoja. Kuo mažiau žodžių, tuo didesnio fundamentalizmo galima tikėtis. Šiek tiek išleisdami garą pasakysime, kad čia kalbama apie tyčia blogai kuriamą valstybę.

Nemažai žiniasklaidos užpildo tenka svarstymams apie ateitį – greta reklamos ir pramogų. Pranašavimas – ne toks jau paprastas sceninis ir literatūrinis žanras.

Someljė pradžiamoksliuose sakoma, kad vyną reikia vertinti akimis, nosimi ir gomuriu. Galimas daiktas. Bet sveikas protas irgi nepakenktų. Žvilgtelėjęs į kai kurių gamintojų etiketes, pradedu manyti, kad vyndariai tapo humoristais. Arba bepročiais.