Šiuolaikinį jaunimą užguls ne vien esamų ir būsimų pensininkų išlaikymo našta. Kai kurie dabartiniai jaunuoliai po gero dešimtmečio taps šalies vadovais. Norint atspėti, ko iš jų laukti, vertėtų pasvarstyt, iš kokių šaknų išaugo nūnai vis dar įtakingi šalies politiniai lyderiai.

Prieš kalbėdami apie Lietuvos miestus ir investicijas, pažaiskime trumpą protų mūšį. Klausimas Nr. 1: „Devintajame dešimtmetyje apie tris ketvirtadalius miesto pramonės griuvo. Vietinę produkciją nukonkuravo įvežtinė. Likusi gamyba išsikėlė į kitas valstybes arba ten, kur pigiau. 2000-aisiais mieste gyventojų buvo du kartus mažiau nei geriausiais laikais. Apie kokį miestą ir pramonę čia kalbu?“

Ėmus ryškėti Irano susitarimo su JAV kontūrams, kuriuos kol kas derėtų vadinti tiktai ketinimų protokolu, kai kurie Nobelio taikos premijоs komiteto nariai galėjo lengviau atsikvėpti: didelė tikimybė, kad Barackas Obama baigs kadenciją, nedavęs įsakymo užpulti Iraną.

Šv. Velykos – krikščionių šventė, kurios metu minimas Kristaus prisikėlimas. Yra žmonių, kuriems Velykos – dar viena proga pirkiniams ir vaišėms. Galima rinktis vieną ar kitą požiūrį, galima mėginti suderinti juos abu. Galima užduoti klausimą: ar praktiškame XXI amžiuje tikėdamas žmogus tampa laimingesnis?

Paūmėjus nerimui dėl galimų Rusijos destruktyvių veiksmų prieš Lietuvą, ypač po to, kai buvo paskelbtos Valstybės saugumo departamento ir karinės žvalgybos ataskaitos, tūlas lietuvis jau pastebėjo netgi fizinio Rusijos prasiskverbimo į šalį ženklų.

Balandžio pirmoji – melagysčių, pokštų, juokų diena. Rimtai ir nuobodžiai apibrėžiant, melagystė yra pranešimas apie nesamus dalykus. Oi, ir kur jūs taip švarką išsiterliojote – cha cha cha, balandžio pirmoji.

Maistologija. Kalbos valytojai juos vadina didžkukuliais. Karmėlavos vaikinai – „cepais“ arba „cepakais“. Šiaip valgytojai – cepelinais. Kad ir kaip juos pavadinsime, pilkieji braunasi į sceną. Į pasaulinę „Expo 2015“ gastronomijos sceną Milane.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai dar uoliai domėjausi rusiškomis respublikomis ir jų galimybėmis tapti suverenioms, nuskridau į Tatarstano respublikos sostinę Kazanę susitikti su šios respublikos prezidentu Mintimeru Šaimijevu.

Šešiasdešimt tiesiogiai išrinktų merų – anaiptol ne trys šimtai spartiečių. Vargu ar merai leistųsi sukapojami gabalais kovoje dėl savo savivaldybių šviesaus rytojaus. Tačiau su pavasariu ateina ir politinių permainų nuojauta. Ar lūkesčiai pagrįsti?

Neatspėtumėt, kas ištarė šią frazę. Pasirodo, psichoanalitikų nemėgsta ne kas kitas, bet toks pat psichoanalitikas.   Amerikos analitiko žodžius, išgirstus privačiame pokalbyje, man pakartojo vienas iš mano mokytojų, gerbiamas psichoanalizės pasaulyje olandų psichoanalitikas. Maža to, jis tarstelėjo, kad ir pats pasirašytų po šiais žodžiais. Kas nutiko, kad psichoanalitikai ima nemėgti vieni kitų? Klausimas keistokas atrodo [...]

Ar labai pasikeitė viršininkų ir pavaldinių santykiai per pastaruosius 25 metus? Prie tokio gana abstraktaus klausimo galime pridėti šiomis dienomis dažnai skambantį retorinį papildą: ar tikrai išsivadavome nuo sovietinio mentaliteto?