Ar įmanomas „naujasis lietuviškas universitetas“?

Dabartinės Vakarų didvalstybių pastangos bendraujant su Rusija išsaugoti „didžiąją taiką“ Gruzijos ir Ukrainos sąskaita niekuo nesiskiria nuo Vakarų didvalstybių nuolaidžiavimo Hitleriui.

Pamenu, senais gerais laikais Jungtinėse Valstijose įsivėliau į civilizacijų konfliktą, gūdžiame užkampyje prie upelio, vardu Jeloustounas, stebėdamas, kaip plepa vaikinas ir mergina.

Vladimiro Putino aplinkos žmonės nevengia atvirų kalbų apie Rusijos valdžios ketinimus.

Neigdami karinę jėgą, kaip būdą užkardyti Rusijos agresiją prieš Ukrainą, europiečiai gina tuos pamatinius principus, ant kurių jie po Antrojo pasaulinio karo pasistatė Europos Sąjungą.

Anne Applebaum parašė komentarą, kurį išspausdino „The Washington Post“, – „Karas Europoje nėra isteriška idėja“. Autorė svarsto apie 1939 m. vasaros nuotrauką iš vestuvių Lenkijoje: po kelių mėnesių visi įsiamžinę žmonės buvo žuvę arba pabėgę. Ir niekas negrįžo.

Štai ir baigėsi vasara, kurią vieni prisiminsime gniuždančiais karščiais, kiti minėsime puikiai išnaudotas galimybes gaivintis ežerų ar jūros vėsa, bet, matyt, visi turėsime pripažinti, kad ji suteikė ne vieną džiugią, nuo kasdienybės vargų ir darbų atpalaiduojančią akimirką. Bet, kaip ir viskas šiame pasaulyje, vasara vis dėlto atsisveikina su mumis, palikdama liūdesį ir gražius prisiminimus. Ir ne vienas mūsų greičiausiai jaučiamės lyg išlydėdami mielą draugą, kuris praleido su mumis nuostabias dienas, bet šiandien ilgesingai žvelgia pro traukinio vagono langą, o šiam neišvengiamai pajudėjus pamoja mums paskutinį sykį…

Įsivaizduokime, kad laidoje „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ mokiniams užduotas klausimas: kas pasakė sparnuotą frazę „Karą laimėjo prūsų mokytojas“? Atsakymo variantai: Donelaitis, Vydūnas, Bismarckas.

Idealistinė JAV užsienio politika Rusijos atžvilgiu priėjo liepto galą. Vizitas Estijoje – bandymas taisyti padėtį ir įtikinti tiek sąjungininkus, tiek Rusiją, kad pasaulio policininkas gali daugiau, nei būti vien „giliai susirūpinęs“.

Sukėlę dirbtinį konfliktą dėl vienos viceministrės paskyrimo, socialdemokratai pašalino iš energetikos ministro posto Jaroslavą Neverovičių, kuris dvejus metus trukdė Rusijos interesų lobistams stabdyti strateginius projektus, lemiančius mūsų energetinę nepriklausomybę.

Kodėl Rytų Ukrainos gyventojams, pavyzdžiui, Donecko ir Luhansko miestelėnams, kurią nors dieną neišėjus į gatves ir nesustojus į gyvą grandinę? Kodėl protestuojant prieš karą nesujungus gyva žmonių grandine Kijevo ir Mariupolio, Kijevo ir Odesos?