Tinklalapis http://defendinghistory.com („Defending History“ – „Ginant istoriją“) gerai žinomas besidomintiems lietuvių ir žydų santykiais. Tinklalapio redaktorių dr. Dovidą Katzą dažnai matome renginiuose, kuriuose iškyla tai, ką švelniai pavadintume politinės, kultūrinės, istorinės komunikacijos dviprasmybėmis. Tarkime, demonstrantai ir vėl neša šūkį „Lietuva lietuviams“. Ką tai reiškia?

Lietuva pastaruoju metu vis labiau pozicionuoja save kaip tvarią, ekologišką valstybę. Puikus to pavyzdys yra naujas „Real is beautiful“ šūkis, kurį naudoja Lietuvą populiarinančios institucijos. Taigi, šiuo metu kuriamas Lietuvos įvaizdis ir netgi turima valstybės parama iš esmės yra palankūs ekoinovacijoms Lietuvoje. Tačiau kokia yra realybė? Ar Lietuvos įmonės rūpinasi inovacijomis tik tiek, kiek tai finansuoja valstybė? Nusprendėme į tai pažiūrėti giliau.

Valdžia žada ir vėl „kažką daryti“ su jūsų ateities pensija ir privačiais pensijų fondais. Tiesa, kol kas dar nelabai aišku ką. Vienas iš galimų variantų – sugrąžinti į „Sodrą“ tuos, kurie į privačius pensijų fondus perveda 2 proc. savo „Sodros“ mokesčio ir niekaip neprisideda prie kaupimo iš savo kišenės. Kalbama ir apie antros ir trečios pakopos pensijų fondų sujungimą, kad ir ką tai reikštų. Vyriausybės priemonių plane numatyta, kad antroji pensijų pakopa galbūt turėtų būti finansuojama ne iš „Sodros“, o iš valstybės biudžeto

Nepaisant to, kad Airijos lietuviai dažnai lankosi tėvynėje ir pas juos svečiuojasi giminaičiai bei draugai, Lietuvoje vis dar stiprus įsitikinimas, kad Airija – tai nuolatinių rūkų ir lietaus kraštas. O iš tiesų lietaus čia ne ką daugiau nei Lietuvoje ir saulė džiugina ne ką mažiau.

Gali būti, kad po metų kitų Lietuvoje suklibės idėja „kas nedirba, tas nevalgo“. Pripažinkime, kad tai ne vien ekonomikos, bet ir visos lietuvių kultūros pamatas. Į tikrovę norom nenorom teks įsileisti robotus, kurie, vaizdžiai kalbant, valgys žmones, tiksliau, jų darbo vietas.

Vyriausybė paskelbė ilgai lauktą savo programos įgyvendinimo priemonių plano projektą. Nepaisant pastangų sukonkretinti rinkimų programose pridalintus pažadus, jį analizuojant klausimų kyla daug. Pirmiausia – kiek kainuos viską įgyvendinti? Kas už tai mokės? Ar tikrai Vyriausybei viską reikia daryti pačiai?

Lietuvos Respublikos Konstitucija iškart nukreipia į amžių glūdumą. Apie lietuvių tautą sakoma: „…šimtmečiais atkakliai gynusi savo laisvę ir nepriklausomybę; išsaugojusi savo dvasią, gimtąją kalbą, raštą ir papročius…“ Į neatmenamus laikus nusidriekusi istorija – nepaisant tęstinumo – vis tiek dalijama į amžius, dešimtmečius, metus. Padalos yra būtinos.

Lietuvos versle šiandien vyrauja gan optimistinės nuotaikos. Pasak VšĮ „Versli Lietuva“ parengtos tendencijų apžvalgos, vidaus paklausa auga, gerėja įmonių kreditavimas, didėja pelnai. Tai skatina naujų įmonių kūrimą, savarankiškai dirbančiųjų skaičiaus didėjimą ir esamo verslo plėtrą. Net sunku patikėti, kad mažiau nei tris milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje įregistruota per 70 tūkst. įmonių.

Skaitydamas dramatiškas Lietuvos spaudos antraštes apie nemažėjantį išvažiuojančių Lietuvos gyventojų skaičių ir niūrias prognozes, kad kažkam iš mūsų „paskutiniam teks užgesinti šviesą“, susimąstai. Taip, tendencijos, bent jau šiuo metu, nėra džiuginančios. Galima tai paaiškinti laikinumu. Pagerėjus ekonominei situacijai pagrįstai tikimasi, kad nemažai išvažiavusiųjų sugrįš, – tai patvirtina ir kitų šalių pavyzdžiai (toli nereikia eiti – pasižiūrėkime į Airiją). Ne veltui Vyriausybės lygiu prabilta apie skatinimo sugrįžti strategiją. Tai labai svarbu. Nebūtina kurti dar vieną valdišką struktūrą emigrantų sugrįžimui skatinti. Tiesiog, reikia gerinti ekonominę ir socialinę aplinką (puoselėti toleranciją, pagarbą žmogui), siūlyti mokestines ir kitas lengvatas grįžtantiems.

Dovydas užmušė Galijotą iš laidynės paleistu akmeniu, o Donaldas Trumpas daužo žiniasklaidą tviterio įrašais. Greta to, D.Trumpas vis ką nors pasako oficialiai. Pavyzdžiui, sausio 27 d., kada pagal Junginių Tautų kalendorių minima pasaulinė Holokausto aukų diena, Baltieji rūmai padarė pareiškimą, kuriame nepaminėti nei žydai, nei Holokaustas.

„Geras jausmas, kai mokiniams manęs nebereikia. Kol jie savarankiškai dirba komandoje, galiu padaryti jiems kavos“, – sako Suomijos miestelio Mūramės mokyklos vadovas Aki Puustinenas.