Praėjusiais metais Italiją Lietuvoje matėme ir girdėjome trijų reikšmingų bei įsimintinų įvykių / procesų fone. Vos ne kas savaitę skaitydavome apie guminėmis valtimis Viduržemio jūrą perplaukti bandančius ir Italijos pareigūnų gelbėjamus pabėgėlius iš Afrikos ir Vidurinių Rytų. Žiniasklaidoje sulaukdavome trumpų, miglotų žinučių apie gruodį vykusį referendumą dėl Konstitucijos pataisų. Galiausiai, ir kartu skaudžiausiai, stebėjome reportažus iš žemės drebėjimo nusiaubtų Centrinės Italijos miestelių, kuriuose, negailėdami savęs, ugniagesiai ieškojo išgyvenusiųjų gamtos stichijas. Natūrali, nesuvaidinta Italijos piliečių reakcija į kiekvieną iš šių nutikimų mums suteikia vertingų pamokų apie vietos gyventojų požiūrį į save, aplinkinius, apie jų stiprybes ir nuogąstavimus.

1918 m. vasario 16-osios Lietuvos Nepriklausomybės Akto metinės šįmet ypatingos skaičiaus 99 grafiniu vaizdu. Gražiai ir šiek tiek mistiškai tas skaičius atrodo. Tačiau 99-asis minėjimas praranda šiek tiek reikšmės, nes, žiūrėk, po metų bus šimtmetis, kurį reikės dar ypatingiau paminėti.

Regionų klestėjimo metas jau ne už kalnų. Bent jau taip galima manyti žvelgiant į pastarųjų dienų susirūpinimą mažesniais šalies miestais, miesteliais ir kaimais. Centrinė valdžia imasi gelbėtojo vaidmens, kuria aibę planų. O regionai kaip manos iš dangaus laukia žadėtų pokyčių – nuo mokesčių lengvatų iki studentų paskyrimo į provinciją. Ką daryti, kad regionų gelbėjimo misija nežlugtų?

Besidomintieji Lietuvos nacionaliniu saugumu prisimena, kad Belgija buvo pirmoji NATO valstybė, 2004 m. pavasarį atsiutusi savo lėktuvus bei karinį kontingentą į Lietuvą Baltijos valstybių oro policijos misijai vykdyti. Lietuvai tapus NATO nare, Šiauliuose iš karto nusileidę belgiški naikintuvai tapo pirmosiomis kregždėmis, pranešusiomis, kad mūsų narystė Aljanse iš svajonės tampa realybe. Tai buvo kolektyvinis Aljanso veiksmas, tačiau kažkas turėjo būti pirmas tarp sąjungininkų, kažkas turėjo priimti vidinį politinį sprendimą vykti į iki tol nežinomą misiją. Ir ta šalimi tapo Belgija.

Bandant suprasti, kas yra „alternatyvūs faktai“, kilo noras padaryti pertrauką. Nuėjau į kiną. Filmas „Zero III“ – lietuviškas, nešvankus, pritvinkęs plūstančių pajamų, kurios, spėju, bus gausios.

Sausio viduryje pasirašytą Lietuvos ir JAV sutartį dėl amerikiečių karių statuso Lietuvoje sveikinome kaip dar vieną konkretų žingsnį, įtvirtinantį Lietuvą Vakarų erdvėje. Šiuo keliu mūsų šalis nuosekliai eina jau daugiau kaip du dešimtmečius, o žvelgiant istoriškai – turbūt visą savo valstybingumo laikotarpį. Nuo Mindaugo laikų Vakarų kryptis lėmė mūsų veiksmus ir mūsų politinę savimonę.

Vos ne kasdien ausyse nuskambantis žodis „tapatybė“ atrodo paprastas kaip pasas ar asmens kortelė. Taukšt antspaudą, ir viso gero. Viskas aišku, kol nepradedi narplioti. Tai dažniausiai atsitinka dviem atvejais: kada dėl tapatybės turi papildomos naudos arba žalos.

Pamenate didžiulį vajų dėl žemės pardavimo užsieniečiams 2014 metais? Didelį šurmulį, kuris baigėsi pustuštėmis referendumo balsadėžėmis, kai balsuoti atėjo mažiau nei 15 proc. visų balsavimo teisę turinčių piliečių? Triukšmas nutilo, tačiau už tai mokame iki dabar.

Danija nenustoja stebinti aukštais tarptautiniais reitingais ir sėkmės formulėmis. Čia gyvena laimingiausi žmonės, yra mažiausiai korupcijos, geros sąlygos plėtoti verslą, ir nors mokesčiai dideli, gyventojai tai priima kaip normalią pilietinę pareigą gerovės valstybėje, kurioje puoselėjamas solidarumo principu pagrįstas socialinis modelis, garantuojantis visiems šalies gyventojams minimalų gyvenimo standartą.

Bikiniu praminto maudymosi kostiumėlio jubiliejus pernai praėjo be didelio triukšmo. Paplūdimio uniformos istorija tokia. Automobilių inžinierius Louisas Réardas iš motinos paveldėjo apatinių drabužių verslą. Moterys, kurios raitojo palankus, kad labiau nudegtų saulėje, pažadino inžinieriaus atjautą, ir jis pasiūlė minimalistinį sprendimą: paplūdimy pakanka keturių medžiagos trikampių, dviejų didesnių, dviejų mažesnių, susiūtų poromis, – būtent toks klasikinis bikinis.

2018 m. švęsim kelių regiono valstybių įkūrimo ar atkūrimo šimtmečio jubiliejus. Šimtmetis sukaks Lietuvos ir Estijos partnerystei, nenutrūkusiai net karo ir okupacijos metu. Neturime bendros sienos, gal dėl to sunku prisiminti kada nors kilusią rimtesnę dvišalę problemą. Didžiausios grėsmės mums kildavo iš Rytų, o saugumo ir gerovės mums teko ieškoti Vakaruose. Esame artimiausi partneriai nepriklausomai nuo to, kur siekiame apginti savo interesus – Briuselyje, Niujorke ar Maskvoje. Nors ir nedidukė, Estija Lietuvai yra šešta prekybos ir septinta investicijų partnerė.