Kova su skurdu yra daug rimtesnis ir sudėtingesnis uždavinys, nei laimėti rinkimus. Per kuriuos rinkimus kas nors nežadėjo kovoti su skurdu? Visose šalyse politikai žada kovoti su skurdu: tiek tikrai skurstančiame Bangladeše, tiek Lietuvoje, tiek vienoje turtingiausių pasaulio valstybių – JAV.

Ką veikia ambasadorius prie Šventojo Sosto, Lietuvoje nėra gerai žinoma. Dažnai girdžiu, kad tai – malonios atostogos Romoje. Maža to, pakanka žiūrinčių į šią diplomatinę misiją įtariai ar su ironija. Pamenu, kai žiniasklaidą pasiekė žinia apie mano paskyrimą prie Šventojo Sosto, kažkas socialinėje žiniasklaidoje pakomentavo: „O kodėl ne pas Dantukų fėją?“ Tai sąmojinga, bet ir daug pasako apie nežinojimą arba apie norą nežinoti apie Šventąjį Sostą, kaip reikšmingą tarptautinės politikos veikėją.

Jungtinių Valstijų kareiviams ir tankams išsilaipinant Europoje, taigi siunčiant signalą Rusijai, kad Amerika gins rytinį NATO pakraštį, kitoje vandenyno pusėje žvalgybos šulai bandė įtikinti išrinktąjį JAV prezidentą Donaldą Trumpą, jog Rusija kišosi į rinkimus – vadinasi, ir prie jo, D.Trumpo, pergalės prisidėjo.

Naujoji valdžia darbą pradėjo nuo didžiausios pastarojo dešimtmečio reformos – Darbo kodekso – sustabdymo. Reforma formaliai neatšaukta, tačiau pusmečiui atidėta. Kas per tą pusmetį pasikeis? Neaišku. Jei Darbo kodeksas būtų taisomas pasitelkiant profesionalus, tai rezultatas būtų panašus į tą, kurį siūlė mokslininkai. Jei pataisoms diriguotų profsąjungos, išeitų dar prastesnis nei dabartinis pasenęs variantas. Taigi Darbo kodekso ateitis ir kryptis – visiškai politinis klausimas.

Abejonės dėl Europos Sąjungos svarbos prieš kelerius metus buvo tik kai kurių akademikų teoriniai pašnekėjimai. Pastaruoju metu ES ir liberalios demokratijos principai tapo madingu skeptikų taikiniu. Euroskeptikas dažnai žaidžia žmonių emocijomis, baksnodamas į pasirinktas problemas ir spekuliuodamas prognozėmis apie Europos Sąjungos griūtį. Šįkart pabūkime emocingi kaip euroskeptikai ir pasvarstykime, kodėl Europos Sąjunga yra toks mums svarbus projektas. Atlikime mintinį eksperimentą, kas atsitiktų, jeigu išsipildytų euroskeptiko svajonė ir rytoj atsibustume be Europos Sąjungos.

Prognozės – būtinos kalėdinės dovanėlės. Kiekviena save gerbianti žiniasklaidos priemonė artėjant Naujiesiems metams ką nors pasako apie ateitį. Vienos prognozės išsisklaido kaip miražai – tarsi Kalėdų seneliai ir snieguolės, kurie sausio pradžioje išnyksta nežinia kur. Kitos pasimiršta, bet po kurio laiko sprogsta, kada baigia tiksėti jose įtaisytas laikrodis.

Jei pastaruoju metu ruošėtės iš banko ar kitos finansų įstaigos imti būsto paskolą, tikriausiai pastebėjote, kad paskolos suma negali viršyti tam tikro jums nustatyto dydžio, o trukmė – 30 metų. Tikriausiai susimąstėte – kodėl? Ir kuo tai susiję su kartais viešojoje erdvėje girdimu žodžių junginiu „makroprudencinė politika“?

Kas ketverius metus lapkričio antroje pusėje JAV kelias dienas padvelkia ypatinga tuštuma. Nesvarbu, kas laimėjo, kiek laimėjo, – tiesiog natūralu, kad daugiau nei metus tęsęsis prezidento rinkimų maratonas baigiasi, o atėjusi atomazga bent kelias dienas glumina spengiančia tyla. Atlėgsta įkaitusios emocijos.

Tema: 1914-ųjų kalėdinės paliaubos Pirmojo pasaulinio karo Vakarų fronte. Potemė: trumpo metro filmukai apie tai. Potemės potemė: suverenių nacionalinių valstybių Europa – euroskeptikų ir ES kritikų idealas – gyvuoja nuo 1648 m., kada įteisinta suverenios valstybės samprata (epochos pradžia išties turi tikslią datą – kitaip nei, pavyzdžiui, ledynmečio pabaiga). Per tą laiką Europos valstybių karuose žuvo milijonai žmonių.

2036-aisiais į oficialią pensiją, sulaukusi 66 metų, išeis nepriklausomos Lietuvos pensininkų karta. 2036-ųjų pensininkais vadinu žmones, gimusius 1970-aisiais, kuriems 1990-ųjų kovo vienuoliktą buvo daugmaž 20 metų. Nuo dabartinių pensininkų šie naujieji pensininkai skirsis tuo, kad jie visą gyvenimą bus dirbę ir mokesčius mokėję jau nepriklausomai Lietuvai.

Sovietų Sąjungos paleidimo 25-metis, šmėstelėjęs kalendoriuose gruodžio 8-ąją, Lietuvoje nebuvo sutiktas nei fanfaromis, nei laidotuvių muzika. Atrodo, kad tai pamirštas ir nereikšmingas dalykas. Tyla ir abejingumas be poteksčių.