3D ar ne 3D? Štai kur hamletiška dilema! Ar verta mokėti brangiau už trimatį kiną? 3D filmų pasiūla masiškai plinta, kino teatrai skaitmeninius projektorius užsisakinėja, bet seansų su akiniais bilietų pardavimas JAV ir kitų šalių kino teatruose mažėja.

Griežtos atrankos vedlio Marco Muellerio širdį suminkštinti šiemet mėgino net keli mūsiškiai kūriniai. Kristijonui Vildžiūnui, Mariui Martinsonui ir Emiliui Vėlyviui nepasisekė dėl pernelyg nuožmios konkurencijos su elitiniais autoriais.

XVI–XVII a. Italijos ir Lietuvos ryšiai skleisis italų dokumentinių filmų cikle. Pirmasis kūrinys skirtas Vilniaus universiteto rektoriui Mykolui Salpai (Michael Salpa).

Po gaivaus originalumo pliūpsnio su Christopherio Nolano intelektualiuoju galvosūkiu “Pradžia” vasarą išlydėsime pagal tradicinius kino komercijos papročius. Repertuare vėl dominuos tęsiniai, perdirbiniai, ekranizacijos, parodijos, pratęsimai ir modifikacijos.

Tarpinį pusmečio finišą duobėtoje 2010 m. trasoje Lietuvos kino rinkos dalyviai kirto su pakilia nuotaika ir ryškiomis ateities perspektyvomis. Nepaisant milžiniškos konkurencijos su pasaulio futbolo čempionatu, birželis pagaliau užbaigė kino teatrų lankomumo kreivės kritimą žemyn.

Lietuvoje išplito nauja mada – kino teatro salėje žiūrėti elitines operas. Skaitmeninius projektorius pernai rudenį įsirengęs kino centras “Forum Cinemas Vingis” sėkmingai prisijungė prie 42 pasaulio šalių būrio. Per ketverius metus tiesiogiai iš Niujorko transliuojamus muzikinius reginius jau pamatė daugiau nei 5 mln. žmonių.

Pasaulio futbolo čempionate favoritėmis laikytos ir geriausius žaidėjus turėjusios Europos šalių rinktinės po gėdingų pralaimėjimų išvažiavo namo. Panašios tendencijos šią vasarą išryškėjo ir komercinio kino repertuaro aikštelėse. Populiariausių aktorių kozirius išmetusios Holivudo studijos patyrė netikėtus ir skambius fiasko.

Penki savaitgaliai ir tik devynios naujos premjeros. Sūria mokesčių koše pavaišinti Lietuvos platintojai toliau laikosi taktikos dirbti efektyviai ir leisti į repertuarą tik aiškų komercinį potencialą spinduliuojančius filmus.

Krepšinis, futbolas, boksas, regbis nuolat braunasi į kino ekranus, bet sportinės tematikos filmams dažniausiai pritrūksta idėjos, kad sudomintų plačiąją visuomenę.

Lietuvos kino rodytojai neužsako detalių rinkos tyrimų, bet akylai stebi savo žiūrovus, žino jų svajingiausius norus, prisitaiko prie masinių pageidavimų receptų ir tik retais atvejais paleidžia vadeles ir pasuka į eksperimentus.

63-iasis Kanų festivalis pajuto ekonominio nuosmukio padarinius, kai nesugebėjo gauti visų pageidaujamų filmų, kai sulaukė tik kelių A klasės žvaigždžių, prisiviliojo mažiau žurnalistų, kuriems dalyvavimas tebėra brangus hobis.