Paskutinė mano mažiausiojo sūnaus savaitė darželyje. Paskutinė futbolo treniruotė. Paskutinė išvyka į zoologijos sodą, paskutinis vizitas bibliotekoje, paskutiniai žaidimai su draugais ir paskutiniai pokalbiai su auklėtoju.

Kai tampame minimalistais, nutinka kažin kas nuostabaus: savo pastangomis aprėpiame platesnius siekius, orien­tuo­tus į teigiamus pokyčius pasaulyje. Kaskart, kai nusprendžiame atsisakyti lengvabūdiško pirkinio, pasitenkinti tuo, ką jau turime, ar pasiskolinti iš draugo, užuot pirkę, tarytum dovanojame dovanėlę planetai (ir kitiems jos gyventojams).

Dėl stiprumo beriamas cukrus gadina gerą biržietišką alų, kaip viltingas išeitis peršantys siužetai – šiuolaikinę lietuvių prozą.

„Nebijok“ – tai trečiasis jaunosios autorės Indrės Vakarės romanas, kuriame plėtojama smurtą patiriančios moteris tema. Kaip atsitiesti po skyrybų, kai jų priežastis – vyras, keliantis ranką prieš moterį? Kaip gyventi toliau žinant, kad smurtaujantis partneris gali pasibelsti vėl ir vėl į duris? Ir kaip į savo gyvenimą įsileisti kitą mylimąjį, kai pasitikėti kitu, rodos, tampa sunkiausia pasaulio užduotimi?

Novelių rinkinys „Savi ir pažįstami“ – paskutinioji poeto ir prozininko Henriko Algio Čigriejaus knyga. Birželio viduryje pasirodžiusiu rinkiniu rašytojas dar spėjo pasidžiaugti, paliko paskutiniuosius autografus. Eidamas 84-uosius metus liepos 1-ąją jis mirė.

Taip jau nutiko, kad per vieną savaitę perskaičiau du lietuvių autorių romanus – Agnės Pačekajės “Prisirpusios senmergės išpažintis” ir Andrės Eivaitės “Valstybės tarnautojos dienoraštis”. Ant abiejų viršelių skanduojama, kad tai lietuviškosios Bridžitos Džouns istorijos.

Ar kas galėjo pamanyti, kad Proustas, didysis prancūzų literatūros klasikas, taps puikiu patarėju, kaip mums prasmingai gyventi šiandien? Genialus rašytojas suprato, kad gyvenimo esmė bei vertė susideda iš kasdienybės smulkmenų.

„Mobis Dikas, arba banginis“ šiandien laikomas vienu svarbiausių amerikiečių literatūros klasikos kūrinių, tačiau amžininkai jo neįvertino, o Hermanas Melville’is buvo visiškai užmirštas. Jo kūrybos atgimimas prasidėjo XX a. pradžioje.

Ričardo Gavelio (1950–2002) kūrybos lemtis veikiausiai panaši į tai, kas nutiko vieno turkų astronomo atradimui. Šis turkas, epizodinis Antoine’o de Sain-Exupery „Mažojo princo“ personažas, atrado asteroidą ir perskaitė apie tai pranešimą. Į astronomą niekas nekreipė dėmesio, nes jis buvo apsirengęs turkiškais drabužiais. Po kurio laiko astronomas perskaitė pranešimą vilkėdamas europietišką kostiumą, ir jį visi pastebėjo.

Ji buvo apkaltinta mylimojo žmogžudyste ir pasmerkta mirti. Viskas, kas jai liko, – tai nepaprasta gyvenimo istorija, nepanaši nei į vieno iš mūsų.

Tobula atrodžiusi šeima. Didelė paslaptis. Ir viena vasara, visiems laikams pakeitusi visų gyvenimą.