Aptingau rašinėti, bet lietuviška žiniasklaida vis papila žibalo. Paskutinis žybsnis apie prekybos centrus kopijuojantį turgų Kauno prekybos miestelyje Verslo žiniose. Po to kai dešimtmetį modernios komercija varomos visuomeninės erdvės vadovaujasi archaiškų prekybos formų išmintimi, labiausiai laiko patikrinta ėmė mokytis iš vos dešimtmetį skaičiuojančių savamokslių.

Ateinu į savo mylimą kavinę Liebling, pasisveikinu su barmenu, o jis man mirkteli ir klausia – kapučino? Linkteliu ir negaliu nuslėpti šypsenos. Vis tik smagu, kai tokiame dideliame mieste turi savo vietą, kur tave prisimena, žino ką mėgsti, nors su vienu kavos puodeliu kartais prasėdžiu čia ir kelias valandas. Absoliučiai niekam tikusi klientė. Ir vis tik – šiek tiek sava.

Šaukiniu „Alio alio, kalba Kaunas“ 1926-ųjų birželio 12-ąją į klausytojus prabilęs Lietuvos radijas pradėjo jau devynis dešimtmečius trunkančią transliacijų erą. Bendruomenės telkėju iškart pramintas nacionalinis transliuotojas savo veidą keitė modernėdamas: šiandien jis ne tik girdimas, bet ir nepaliaujantis kurti gyvas eterio legendas.

Europoje nėra vietos neapykantai virtualioje erdvėje. Tokią žinią internautams siunčia socialiniai tinklai „Facebook‟ ir „Twitter‟, vaizdo įrašų talpinimo tinklalapis „YouTube‟, kompanija „Microsoft‟ ir Europos Komisija (EK), neseniai paskelbę specialų Elgesio kodeksą. Dokumentas įpareigoja minėtas bendroves apibrėžti savo vartotojams, ką skelbti draudžiama, ir didinti žmonių sąmoningumą, o neapykantą kurstantį turinį įvertinti per parą ir prireikus pašalinti arba panaikinti prieigą prie jo.

Šiandien jau žinoma mažiausiai dvi dideles žiniasklaidos kompanijas, kurių vadovai ar esminius sprendimus priimantys asmenys minimi nusikaltimų tyrimuose – tai R.Kurlianskis ir G.Vainauskas.

Vieną dieną – vienas populiariausių Lietuvos politikų, liberalų gelbėtojas ir žiniasklaidos žvaigždė, kitą – sutrikęs ir neadekvačiai besielgiantis autsaideris. Taip klostėsi trumpa Antano Guogos lyderystės istorija, kuriai nutrūkti užteko dviejų tiesioginių transliacijų šalies žiniasklaidoje.

“Veido” diskusija: Ar Prezidentei Daliai Grybauskaitei reikia pasirašyti įstatymo, numatančio žurnalistams baudžiamąją atsakomybę už uždarų teismo posėdžių medžiagos viešinimą, projektą?

Šiandien gerai žinoma tarptautinė organizacija Reporteriai be sienų (Reporters Without Borders) paskelbė savo kasmetinį darytą tyrimą apie žiniasklaidos laisvę pasaulyje. Bendra išvada nėra džiuginanti – valdžios ir privačių interesų spaudžiamos redakcijos ir žurnalistai vadinamajame informacijos amžiuje turi iš principo mažiau laisvės.

Vakar Seimas pasigyrė, kad įtvirtino atsakomybę už teismo bylos medžiagos atskleidimą. Tačiau Seimo pranešime spaudai nutylima apie tikrąsias tokios „atsakomybės“ pasekmes – siekiama „prevenciškai“ gąsdinti bausmėmis viešai skaudžias problemas viešinančius žurnalistus ir jų informacijos šaltinius.

„Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Dėl šio žmogaus leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą: užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę“, – istorinį interviu su Čečėnijos sukilėlių vadu Aslanu Maschadovu prisimena JAV karo žurnalistikos veteranas ir naujasis Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorius Chrisas Kline’as.

Trūksta fantazijos. Kremliaus propaganda vis dažniau kartoja tuos pačius teiginius apie “fašistinę” Ukrainą, supuvusius Vakarus ir t.t. Pagal ES specialios grupės “East StratCom Task Force” surinktą informaciją pateikiame 9-uką Kremliaus propagandos “perliukų”.