Spalio 8 dieną „Keistuolių teatras“ pristatys pirmąją šio sezono premjerą ir drąsų žingsnį beveik trisdešimtmetį besitęsiančioje teatro veikloje – perspektyvaus jaunosios kartos režisieriaus Gildo Aleksos statomą aštrią socialinio humoro komediją „Heraklis“.

Ketvirtadienį (rugsėjo 29 d.) Vilniuje prasideda 13-asis Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“.

Ilgiausio nepertraukiamo vadovavimo teatrui stažo rekordas šiuo metu priklauso Kauno valstybinio lėlių teatro vadovui, šįmet 70-metį atšventusiam Sigitui Klibavičiui. Jis vadovauja šiam teatrui nuo 1986 m. Pernai balandžio mėnesį S.Klibavičius, Kultūros ministerijos skelbtame konkurse įveikęs kitą kandidatą, buvo patvirtintas naujai kadencijai. „Veidas“ neatsispyrė pagundai pakalbinti teatro vadybos veteraną.

Šalies teatrų direktorių teiravomės, ką jie mąsto apie vadovų rotacijos principus ir kas sėkmingiau tokiuose postuose darbuojasi – menininkai ar vadybininkai.

Sezono pradžioje teatro gerbėjų laukia nauji Jono Vaitkaus, Algirdo Latėno ir Dalios Ibelhauptaitės statyti spektakliai.

Liepos 14-ąją savo trisdešimties metų jubiliejų pasitiko Martyna Gedvilaitė – jaunosios kartos aktorė, vaidinanti Nacionaliniame Kauno dramos teatre, Keistuolių teatre ir Šiaulių dramos teatre.

Šiandien teatrų spaudos pranešimuose ar reportažuose iš užsienio sutinkame naujų terminų, susijusių su mums nepatirtais ir negirdėtais žanrais, kūrybos modeliais. Vienuose tekstuose jie pateikiami išversti ir sulietuvinti, pritaikyti mūsų terpei, kituose paliekamas originalas, dar kitur verčiama tiesmukai. Bet kaskart autoriai ir redaktoriai susiduria su problemomis – jei terminas nėra kodifikuotas, nepriimtas visuotinai, kaip elgtis – ir net iš kurios kalbos versti, nes skirtingos tautos skirtingai tai įvardina. O galbūt ir teksto vertėjas nėra susidūręs su aprašomuoju reiškiniu, ir tuomet prasideda painiavos. Siūlome pagal Vaido Jauniškio straipsnį parengtą santrumpą, nagrinėjančią šią problemą ir naujus terminus. Visą tekstą galima rasti čia.

„Apeirono“ teatrą Klaipėdoje tituluočiau kaip vieną radikaliausių, konceptualiausių ir gyviausių teatrinių organizmų. Sakydama „gyviausių“ turiu omeny ne afišavimąsi gatvėse, ne fiestų ir festivalių organizavimą, ne parodytų spektaklių kiekį ir surinktų žiūrovų skaičių (labai gaila, kad, remdama jaunų žmonių kuriamą teatrą, Klaipėdos miesto savivaldybė būtent šiuos aspektus laiko kone svarbiausiais).

Dažniausiai pašnekovus tenka kalbinti esant tam tikrai progai – sukakčiai, apdovanojimui ar kitoms svarbioms datoms paminėti. Tačiau pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogų stipriai norisi pakalbinti ir be įprasto preteksto. Prie tokių išimčių galima būtų priskirti ir pokalbį su teatro, kino ir televizijos aktoriumi Sauliumi Čiučeliu.

Teatro populiarumas XVIII a. pr. pasiekė kulminaciją. Po Liudviko XIV mirties, 1716 m. į Paryžių grįžusi italų trupė pradėjo naują dramos epochą kartu su pirmąja rašytojo Fransua Mari Arujė (François-Marie Arouet, 1694–1778) tragedija „Edipas“ (Œdipe, 1718), kurią autorius pasirašė Voltero slapyvardžiu.

Neatsiplėšdama perskaičiau puošnų, spalvingomis nuotraukomis iliustruotą Aušros Marijos Sluckaitės (Jurašienės) šešių šimtų puslapių tomą „Spektaklių ir sapnų klavyrai“ (išleido „Kultūros barai“). Susimąsčiau – kokios apimties turėtų būti knyga, kad sutalpintų tuos aštuonis režisieriaus Jono Jurašo ir jo bendražygės Aušros Marijos Lietuvoje ir plačiajame pasaulyje išgyventus dešimtmečius, kupinus kūrybos, ieškojimų, klajonių, laimėjimų, vilčių, sugrįžimų?