Duonos ir žaidimų!, – tokia pirma mintis kilo, žengus pro sugriautą Nacionalinio Kauno dramos teatro butaforinę Didžiosios scenos sieną, pasibaigus premjeriniam režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektakliui „Maištas”.

Tai – tekstas apie jaunos režisierės Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Timonas“. Bet iš pradžių, Jums leidus, – ne apie tai.

Liubomiras Laucevičius, pradėjęs aktoriaus kelią Panevėžyje ir Klaipėdoje, nuo 1990 m. Jono Jurašo spektaklio „Smėlio klavyrai“ yra etatinis Kauno dramos teatro aktorius, vienas garsiausių ir talentingiausių nacionalinės trupės narių. Šiemet jis antrą kartą įvertintas Auksiniu scenos kryžiumi už vaidmenis spektakliuose „Miškinis“ ir „Hamletas“.

Olgos Lapinos aplinkos teatro žaidimas „Kodas: Hamlet” užima visą Lietuvos rusų dramos teatro erdvę nuo vidurių, t.y. pamato iki stogo – ir sustabdo bet kokį ten galimą paralelinį vyksmą.

Oskaro Koršunovo „Akis už akį“ iki šiol aktyviai aptarinėja tiek kritikai, tiek politikos apžvalgininkai, tiek paprasti Lenkijos piliečiai, savo nuomonę išsakantys „blog´uose“ ar komentarų skiltyse. Jūsų dėmesiui – ištraukos iš įvairių atsiliepimų.

Žinant režisieriaus Artūro Areimos santykį su moteriškais personažais, naujiena apie jo statomą Frydricho Schillerio „Mariją Stiuart“ privertė kilstelėti antakį: kas gi nutiko, kad šis režisierius nusprendė kalbėti moteriškais personažais?

Jie miršta, bet jų niekas kaip reikiant neišklausinėjo. Nepaklausė, ką mes išgyvenome… Apie mirtį žmonės nenori klausytis. Apie tai, kas baisu… Bet aš jums papasakojau apie meilę… kaip aš mylėjau.

Po „Manon Lesko“ dekadentiško prieškarinio Paryžiaus, „Eugenijaus Onegino“ sovietinėje „komunalkėje“, „Visos jos tokios“ intrigų Kaprio saloje, gotiškojo „Trubadūro“ – režisierė Dalia Ibelhauptaitė ir „Vilnius City Opera“ kūrėjai naujuoju Giacomo Puccini operos „Toska“ pastatymu persikėlė į Antrojo Pasaulinio karo metų Italijos dekadansą.

75-erių metų aktoriaus Juozo Budraičio gyvenime vis dar gausu kino, teatro ir fotografijos. Ypač pastarosios, mat šiai aistrai aktorius šiuo metu skiria kaip niekad daug laiko. Kinas, teatras ir fotografija – trys esminiai dalykai, apie kuriuos kalbėjomės su aktoriumi.

Apie besikeičiantį programos pobūdį, festivalio kaip miesto reprezentacinės priemonės supratimą bei finansines atsakomybes kalbamės su „Tylos!“ festivalio vadove Gabriele Tuminaite.

Pastaruoju metu daug dėmesio skyręs klasikinės dramaturgijos statymui (Euripido „Bakchantės“, 2013), vertimams ir kaupimui („Dramų stalčius“), Varnas pirmą kartą Lietuvos scenoje prakalbina ir tuos kūrinius bei veikėjus, kurie iki šiol mums buvo nebylūs.