„Pasiruošiamieji darbai vyksta sklandžiai. Nuotaikos geros. Baigiame
susidėlioti kelionės maršrutą, nes norime aplankyti tas vietas, kurios
nėra turistų lankomos ir mėgstamos.

Šių metų pradžioje žurnalistas Polas Salopekas leidosi į neįtikėtiną kelionę – pėsčiomis per septynerius metus nukeliauti nuo Afrikos iki Ugnies žemės Pietų Amerikoje. Sekdamas žmonių protėvių pėdomis, vyras planuoja įveikti 33 tūkst. kilometrų.

Žvelgiant į atokiose Azijos vietose gyvenančias bendruomenes apima dvejopi jausmai. Viena vertus, jų darosi gaila: skurdi kasdienė buitis, prasta medicininė pagalba ir neraštingumas. Kita vertus, tie žmonės yra išsaugoję savo senosios kultūros tradicijas, be to, kiekvieną keliautoją priima draugiškai ir svetingai, todėl norėtųsi, kad visa tai netaptų butaforija, skirta masiniam turistui, bei pasipelnymo šaltiniu.

Italijos sala Sardinija turi tikrai daug išskirtinumų, dėl kurių ją renkasi ne tik būriai užsienio turistų, bet ir tuntai žemyninių italų.

Dauguma lietuvių slidinėjimo entuziastų labiausiai mėgsta Austrijos, Italijos ir Prancūzijos kalnų kurortus, tačiau po truputį atrandamos ir Skandinavijos šalių įdomiausios slidinėjimo bei žiemos pramogų vietos.

Keliautojai labiausiai mėgsta paganyti akis į viduramžių miestus ar pilis, įmantrias šventyklas ar prašmatnius karalių dvarus, bet vertėtų nespjauti ir į pastaraisiais metais iškilusius pastatus, tarp kurių pasitaiko tikrų šedevrų, stebinančių architektų išmone bei fantazija.

„Romoje elkis kaip romėnas“, – tikina patarlė. Jos išminties dera paisyti ir Kinijoje. Na, tai nereiškia, kad keliautojai turi spjaudytis viešoje vietoje, visur grūstis be eilės ar vaikus rengti ties sėdyne prakirptomis kelnaitėmis, tačiau šiek tiek pasidomėjus kinų charakteriu, etiketu ir papročiais keliauti bus paprasčiau ir įdomiau.

Kolumbija daug metų garsėjo kaip nesaugi šalis, tad turistų srautas čia nebuvo didelis. Bet šiandien padėtis pasikeitusi ir naujų kelionių krypčių ieškantys keliautojai turi puikią progą apžiūrėti jaukius senovinius miestus, leistis į džiunglių žygius ar stebėti aistringus šokėjų pasirodymus.

Atrodytų, kad šiauriau esančių Farerų ir Islandijos salų peizažai turėtų būti niūrūs ir rūstūs, kiekvienam lankytojui primenantys, kad žiema čia trunka ilgiau nei vasara. Tačiau iš tiesų spalvų čia netrūksta – žaliaspalvės nedidelės Farerų salos pavasarį ir rudenį pražysta praskrendančių paukščių pulkais, o Islandijoje akį džiugina spalvingos lavos dykros, rūkstantys ugnikalniai, nerimstantys geizeriai ir švytinčios pašvaistės.

Čilei apibūdinti palyginimų netrūksta. Ši šalis gali pasirodyti visokia: svaiginanti kaip taurė vyno, aitri kaip čia augantys pipirai, paslaptinga kaip senosios indėnų sakmės, spalvinga kaip senoviniai miesteliai, rūsti it Atakamos dykuma, kvapą gniaužianti kaip ledynais pasidabinę kalnai… Tęsti galima be galo.

Gvatemala – skurdus kraštas, į kurį komfortą mėgstantys turistai net kojos nekelia. Tačiau šios šalies džiunglėse slypi neįtikėtini majų civilizacijos lobiai, viliojantys ir nuotykių ištroškusius keliautojus, ir fanatiškai atkaklius mokslininkus, ieškančius majų civilizacijos klestėjimo ir žlugimo priežasčių.