2012 m svečiose šalyse apsilankė daugiau kaip milijardas turistų, pernai metai buvo ypatingi atskiriems regionams, tokiems kaip Japonija ar Honkongas, skaičiavusiems rekordinius turistų srautus, šiais metais Amerika pagaliau atsigavo ir aplenkė Aziją. O kokie turizmo rinkos rekordai ir naujovės laukia 2015-aisiais?

Atsibodo net pusę metų trunkantis lietuviškas šaltasis metų laikas? Išeitis paprasta: kuprinę ant pečių, ir su paukščiais į šiltus kraštus. Tiesa, tokiai pusmečio avantiūrai ryžtasi tik vienetai žiemos nekenčiančių lietuvių.

Nedaug turistiniame pasaulio žemėlapyje belikę vietų, į kurias keliautojai neužsuka pavieniui ar būriais. Vienos šalys atgraso kariniais neramumais, kitos – ligomis, o trečios tiesiog sunkiai pasiekiamos. Tačiau šiandien galima tik trinti rankas, kad dar išliko tokių laukinių vietų, kaip Mongolija.

Venecija – svajonių miestas, pasidabinęs romantiškų legendų, sumišusių su nuodėme, šydu ir viliojantis minias keliautojų. Tačiau Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ar Rusijoje yra ne vienas miestas, prilygstantis itališkajam šedevrui tiek architektūriniais sprendimais, tiek kanalų tinklu.

Ukrainoje – kopimas į apleistus pastatus ar klajonės po bene ilgiausias pasaulio katakombas, Makedonijoje – nakvynė istoriniame viduramžių forte ar Albanijoje – alyvmedžių giraitėje, netoliese skalijant gaujai benamių šunų, pašėlęs vakarėlis viename prabangiausių Stambulo biurų, o kur dar sutikti pakeleiviai ir svetingi šeimininkai kaip iš Emiro Kusturicos filmų. Tai tik keli įspūdžių trupiniai iš 86 dienų kelionės autostopu po 20 Europos šalių.

Tikriausiai yra tūkstančiai būdų pažinti žmonijos praeitį – nuo archeologinių kasinėjimų iki DNR analizės. Pats paprasčiausias – kelionės laiku. Na, keliaujant ne fantastine laiko mašina, o automobiliu po Europos ar viso pasaulio istorinius miestus.

„Mūsų susilamdę lagaminai buvo vėl suversti ant šaligatvio. Mes turėjome traukti ilgais keliais. Bet tai nebuvo svarbu, nes pats kelias – tai gyvenimas.“ Prieš daug metų skaitydama Jacko Kerouaco kultinį romaną „Kelyje“ net neįsivaizdavau, kad ir aš, kaip jo herojai, stovėsiu San Fransiske, ant šaligatvio – lėktuvuose aplamdyti lagaminai (beje, grįžtant vienas jų dar ir išlaužtas JAV apsaugos tarnybų, palikusių raštelį, kad to prireikė… mūsų pačių saugumui), rankose – nuomoto „Huyndai“ (aiškiai kiek per mažo tokiam maršrutui, bet kokių klaidų nepadarai taupydamas kelionės biudžetą) rakteliai, o prieš akis – trys savaitės ir trys dienos, per kurias – beveik 7 tūkst. km (kas yra tiek pat kiek nuo Vilniaus iki Niujorko, atstumą skaičiuojant paukščio skrydžio principu) per septynias iš penkiasdešimties JAV valstijų.

Kai atsibosta racionali vakarų kasdienybė ir norisi išvėdinti galvą nuo kasdieninės civilizacijos rutinos, labai tinkama kelionių kryptis – Nepalas, kurioje stūkso aukščiausi pasaulio kalnai, o miestuose kur nepažvelgsi vien egzotiški šventyklų labirintai, kuriuose žvilgsnis paklysta tarp šokančių hinduistinių dievybių ir begalybėn žvelgiančių Budų.

Ko reikia įspūdžių pilnai kelionei? Ne taip jau ir daug – nuotykių troškulio, mėnesio atostogų, patikimų bendrakeleivių ir apysenio automobilio. Ir štai pro langus jau veržiasi karštos dykumos dulkės, gaivinančiu pavėsiu vilioja oazės, prieš akis tviska Šilko kelio minaretai, o sutikti pakeleiviai porina sunkiai įtikimus pasakojimus.

Bulgarija keliautojui atsivers ta puse, kurios poilsiautojas nori. Vienam – tai kurortinė šalis, antram – sovietinių atributų niekaip neatsikratantis kraštas, trečias galbūt ieškos ramybės istoriniuose vienuolynuose, ketvirtas žvalgysis po unikalius gamtos paminklus.

Turkija – ko gero, labiausiai keliautojų nuvertinta šalis: daugelis atostogautojų nugula beveidžių viešbučių rezervatuose, taip ir neišvysdami tikrojo šalies veido ir istorinio palikimo.