Venecija – svajonių miestas, pasidabinęs romantiškų legendų, sumišusių su nuodėme, šydu ir viliojantis minias keliautojų. Tačiau Prancūzijoje, Belgijoje, Olandijoje ar Rusijoje yra ne vienas miestas, prilygstantis itališkajam šedevrui tiek architektūriniais sprendimais, tiek kanalų tinklu.

Ukrainoje – kopimas į apleistus pastatus ar klajonės po bene ilgiausias pasaulio katakombas, Makedonijoje – nakvynė istoriniame viduramžių forte ar Albanijoje – alyvmedžių giraitėje, netoliese skalijant gaujai benamių šunų, pašėlęs vakarėlis viename prabangiausių Stambulo biurų, o kur dar sutikti pakeleiviai ir svetingi šeimininkai kaip iš Emiro Kusturicos filmų. Tai tik keli įspūdžių trupiniai iš 86 dienų kelionės autostopu po 20 Europos šalių.

Tikriausiai yra tūkstančiai būdų pažinti žmonijos praeitį – nuo archeologinių kasinėjimų iki DNR analizės. Pats paprasčiausias – kelionės laiku. Na, keliaujant ne fantastine laiko mašina, o automobiliu po Europos ar viso pasaulio istorinius miestus.

„Mūsų susilamdę lagaminai buvo vėl suversti ant šaligatvio. Mes turėjome traukti ilgais keliais. Bet tai nebuvo svarbu, nes pats kelias – tai gyvenimas.“ Prieš daug metų skaitydama Jacko Kerouaco kultinį romaną „Kelyje“ net neįsivaizdavau, kad ir aš, kaip jo herojai, stovėsiu San Fransiske, ant šaligatvio – lėktuvuose aplamdyti lagaminai (beje, grįžtant vienas jų dar ir išlaužtas JAV apsaugos tarnybų, palikusių raštelį, kad to prireikė… mūsų pačių saugumui), rankose – nuomoto „Huyndai“ (aiškiai kiek per mažo tokiam maršrutui, bet kokių klaidų nepadarai taupydamas kelionės biudžetą) rakteliai, o prieš akis – trys savaitės ir trys dienos, per kurias – beveik 7 tūkst. km (kas yra tiek pat kiek nuo Vilniaus iki Niujorko, atstumą skaičiuojant paukščio skrydžio principu) per septynias iš penkiasdešimties JAV valstijų.

Kai atsibosta racionali vakarų kasdienybė ir norisi išvėdinti galvą nuo kasdieninės civilizacijos rutinos, labai tinkama kelionių kryptis – Nepalas, kurioje stūkso aukščiausi pasaulio kalnai, o miestuose kur nepažvelgsi vien egzotiški šventyklų labirintai, kuriuose žvilgsnis paklysta tarp šokančių hinduistinių dievybių ir begalybėn žvelgiančių Budų.

Ko reikia įspūdžių pilnai kelionei? Ne taip jau ir daug – nuotykių troškulio, mėnesio atostogų, patikimų bendrakeleivių ir apysenio automobilio. Ir štai pro langus jau veržiasi karštos dykumos dulkės, gaivinančiu pavėsiu vilioja oazės, prieš akis tviska Šilko kelio minaretai, o sutikti pakeleiviai porina sunkiai įtikimus pasakojimus.

Bulgarija keliautojui atsivers ta puse, kurios poilsiautojas nori. Vienam – tai kurortinė šalis, antram – sovietinių atributų niekaip neatsikratantis kraštas, trečias galbūt ieškos ramybės istoriniuose vienuolynuose, ketvirtas žvalgysis po unikalius gamtos paminklus.

Spalio 9-ąją Lietuvos vyrų futbolo rinktinė žais antrąsias iš viso ir pirmąsias savo aikštėje atrankos į 2016 m. Europos futbolo čempionato rungtynes. Mūsų varžovais taps Estijos futbolininkai, pirmajame savo mače 1:0 įveikę Slovėnijos rinktinę. Lietuviai savo ruožtu kvalifikacinį etapą pradėjo išvykoje 2:0 laimėdami prieš San Mariną.

Turkija – ko gero, labiausiai keliautojų nuvertinta šalis: daugelis atostogautojų nugula beveidžių viešbučių rezervatuose, taip ir neišvysdami tikrojo šalies veido ir istorinio palikimo.

Koks keliautojas lietuvis nesusigundys užsukti į miestą Pietų Amerikoje, kurio pavadinimas skamba keistai lietuviškai, neskubės įsiamžinti šalia netikėtai pamatyto vyčio tolimame krašte ar nenorės aplankyti Lietuvos didikų statytų pilių ir valdytų miestų kaimyninėse šalyse.

Kur šiais laikais galima rasti dar nelabai civilizacijos paliestą didingų kalnų ramybę, kad kiekvienoje vaizdingesnėje vietoje nesimėtytų šiukšlės, o perėjose ir kopiant į kalnų viršūnes nereikėtų gaišti eilėse? Patyrę žygeiviai ir alpinistai žemėlapyje nesutrikdami baksteli į Tadžikiją.