Užderėjo rungčių. Kuo daugiau žaidynių – tuo daugiau galimybių pasivaržyti jaunesniems, išsiaiškinti savo galimybes jau patyrusiems arba įšokti į olimpinės rinktinės lėktuvą naujai sporto šakai. Galima ir kitaip: senai sporto šakai, bet naujai rungčiai. Beje, jaunesnėse žaidynėse naujoji sporto šakos atmaina nevengia kibti į atlapus ją išauginusiai tradicinei. Ar kur nors tai nuves ir kiek mums dar liko „vakansinių“ sporto šakų bei rungčių?

Neseniai 80-ąsias veiklos metines atšventęs Lietuvos sporto universitetas (LSU) atkakliai kratosi sportininkų kalvės etiketės. Šios aukštosios mokyklos pastarųjų metų pažangą geriausiai galima apibūdinti sporto terminu: atliktas įspūdingas mokslo spurtas.

Rezultatas – per kančias. Be kai kurių kosmetinių padažymų, neišvengiamos Pietų Amerikos specifikos, sugrąžintų regbio ir golfo varžybų, per Rio de Žaneiro žaidynes vėl bus siekiama parodyti kuo daugiau kovos iki paskutinių trasos centimetrų ir šimtųjų sekundės dalių. Juk taip žiūroviškiau. Varžybos per lėtos, paini taškų skaičiavimo sistema, nuobodi apranga, neišlaikoma intriga iki pat galo? Ne bėda – viską pakeisime, tik neperjunkite kanalo.

Užribis. Ar įmanoma per tris savaites dviračiu numinti 3300−3500 km, per 3,5–4 val. įveikti 50 km sportinio ėjimo trasą arba per savaitę nubėgti 250 km Sacharos dykuma? Sporto daugiadienių gerbėjai dar galėtų pasiūlyti dvidešimtgubą ultratriatloną, susidedantį iš 76 km plaukimo, 3600 km važiavimo dviračiu ir 844 km bėgimo. Paprastam žmogui atrodo, kad tai greičiau žmogaus galimybių ribų išbandymas, o sportuojantieji tvirtina priešingai: tai yra sportas, tiesiog jam reikia tinkamai pasirengti.

Vandens turizmas. Laisvalaikį su irklu rankose pradėjome leisti ne taip seniai – prieš gerą dešimtmetį nuomotojams ėmus siūlyti daugiau vandens transporto priemonių nei paprastos medinės valtys. Per tiek laiko tapome neblogi upiniai baidarininkai. Bet vandens pramogų mados keičiasi, neaplenkdamos ir Lietuvos. Ar baidarėse įsitvirtinome amžiams?

Sveika gyvensena. Dažną pavasarį po nejudrios žiemos ne vienas savigraužos pagautas pilietis prisižada daugiau judėti ir sveikiau maitintis. Vieniems duotus pažadus pavyksta įgyvendinti, kiti šios minties išsižada vos įsisukę į kasdienę rutiną. Paprastų ir pigių būdų pagelbėti antriesiems yra ne toliau nei artimiausias parkas, stadionas ar aikštelė, bet prieš nurodant kryptį laukia neįprasta misija – pakeisti šių žmonių sąmonę.

Egzotika. Žiemos biliardas, ledo ritulys be ledo, išbandytas vaikystėje, tik šimtus kartų greitesnis ir pavojingesnis rogučių sportas, biliardas ant žemės su šachmatų elementais – tai tik keletas pas mus bandančių įsitvirtinti sporto šakų apibūdinimų.

Treniruočių bazės. Pagrindinis šių metų daugumos sportininkų troškimas – kelialapis į 2016 m. Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Ar šį tikslą pasiekti ir žaidynėms pasirengti jau galima Lietuvoje?

Ignalinoje įkurtas Žiemos sporto centras padėjo atsiskleisti Ignalinos vaikų sporto talentams, tačiau tam reikia ne vien talento, bet ir pinigų.

Neskaidrumas. Sportas visame pasaulyje traukia neteisėtai pasipelnyti siekiančius ar „šešėlinių“ pinigų prasimanyti norinčius asmenis. Lietuva – ne išimtis, nors mastai ir mažesni.

„Kiekviena svajonė turi savo kainą. Didžiausias klausimas, ar esi pasiruošęs ją sumokėti“, – įsitikinęs vienas žymiausių Lietuvos automobilių lenktynininkų.