Partijos. Kai partijose nėra normalios „apykaitos“, naujų lyderių partijai ieškoma tarp giminaičių ar kaip „veido“ picos reklamai, o į valstybės vadovus kai kurios seniai nė nepretenduoja.

Diplomatija. Po sėkmingomis vadinamų Vašingtono ir Teherano derybų tiek iraniečiams, tiek vakariečiams džiaugtis gerokai per anksti.

In memoriam. Lenkiant galvą prieš Algirdą Vaclovą Patacką ir Romualdą Ozolą už jų nuopelnus Lietuvos laisvės bylai, nereikėtų palikti be atsako klausimų, kas vis dėlto juos pastūmėjo į demokratiškos europinės Lietuvos kritikų gretas.

Žinutės pavadinime esama esminio prieštaravimo – tokio kaip apibūdinime „degus vanduo“. Panašios nesąmonės, beje, vadinamos oksimoronais. Šiuo atveju svarbu ne tai, kaip pavadinta, o tai, kad nesąmonė gyvenimiška – atitinka Lietuvos realijas. Žinoma, galima ginčyti, kad teiginys pritemptas, tačiau pasvarstykime: juk esama piliečių, kurie turi simpatijų komunistinei praeičiai. Vis dėlto tai labiau susiję su gerove, o ne su politika. „Prie sovietų buvo geriau“, tačiau „aš už nepriklausomybę“ – anaiptol neretas derinys.

TRYS KLAUSIMAI „Baltųjų pirštinių“ vadovui Simui Simanauskui

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas po dešimties dienų dingimo vėl pasirodė viešumoje. Nepaisant visuotinės isterijos, jis ramiai susitiko su Kirgizijos prezidentu Almazbeku Atambajevu, patvirtinusiu, kad su juo kalbėjosi ne koks V.Putino antrininkas, ir kad Rusijos vadovas – gyvas ir sveikas. Tą patį greičiausiai pasakys ir kiti valstybių vadovai, tarp jų – Vokietijos kanclerė Angela Merkel, pažadėję dalyvauti šių metų Gegužės 9–osios iškilmėse.

Diplomatija. Per pastarąjį dešimtmetį Lietuva kėlė sau ambicingus užsienio politikos tikslus, tačiau iki šiol labiausiai vis dar džiaugiamės tuo, kur esame ir ką pavyko padaryti 2004-aisiais, – naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, kai dar uoliai domėjausi rusiškomis respublikomis ir jų galimybėmis tapti suverenioms, nuskridau į Tatarstano respublikos sostinę Kazanę susitikti su šios respublikos prezidentu Mintimeru Šaimijevu.

Vietos valdžios rinkimai. Rinkėjai gerokai pakoregavo politinių jėgų žemėlapį ne tik ir netgi ne tiek regionuose, kiek nacionaliniu mastu. Ką žada Lietuvai brėkštanti nauja politikos era?

„Veidas“ šįkart uždavė du klausimus, kuriuos sieja nebent tai, kad klausiama apie asmenybių vaidmenį. Šiek tiek daugiau nei trys ketvirtadaliai atsakiusiųjų abejoja, ar tiesiogiai išrinkti merai pagerins savivaldybių darbą. Iškart kyla kitas klausimas – kam reikia tų tiesioginių rinkimų, jeigu jų nauda abejotina? Nebandant pratęsti jau ne vienerius metus trunkančių diskusijų – reikalas juk nuspręstas – vertėtų pasakyti, kad tiesioginiai rinkimai didina rinkėjų savivertę. Netgi šuoliškai didina, o tai ne toks jau menkas dalykas, kada gerovė tikrai nedidėja šuoliškai.

Valstybinė ne maisto produktų inspekcija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės buvo įsteigta 2000 m. gegužės 4 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 505, reorganizuojant Lietuvos valstybinę kokybės inspekciją, Valstybinę higienos inspekciją ir Valstybinę veterinarijos tarnybą. 2000 m. birželio 28 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 745 steigėjo funkcijos perduotos Ūkio ministerijai. Inspekciją sudaro administracija ir 10 teritorinių padalinių bei Šiaulių naftos produktų bandymų laboratorija. Šiuo metu inspekcijoje dirba 101 darbuotojas.