Rugpjūčio 23 d. sukanka 25-eri metai nuo tada, kai trijų Baltijos šalių gyventojai susikibę rankomis nutiesė gyvą 650 kilometrų grandinę nuo Vilniaus iki Talino. Ar turėtume energijos ir motyvų, jeigu reikėtų pakartoti tokią demonstraciją?

Praėjusią savaitę Rusijoje nutiko kažkas esminio ir paslaptingo.

Ar tarptautinės organizacijos gausių finansinių ir žmogiškųjų išteklių nešvaisto tik koketavimui su smurtautojais.

Lietuviai – ne militaristai. Tiksliau, nėra užvaldyti ne visuomet nuoširdžios militaristinės retorikos. Tokia mintis peršasi, kada peržvelgi „Veido“ užsakytos apklausos duomenis. Visų pirma gana neapibrėžtą karinio užpuolimo grėsmę jaučia apie pusę respondentų  – 51,8 proc. Kiti artimiausią dešimtmetį tikisi nugyventi taikiai. Jeigu karo trimitai pašauks, pusė piliečių pasiryžę besąlygiškai dalyvauti rezistencijoje (48,6 proc.). Galvos, svarstys, [...]

Šiemet minint Baltijos kelio 25-ąsias metines Vilniaus centriniame pašte surengta grafiko, dailininko Antano Rimanto Šakalio paroda, kurioje autorius pristato įvairius filatelinius gaminius, skirtus Baltijos keliui.

Arabų pavasaris prasidėjo dar 2010 metų gruodį, kai Tunise Mohamed Bouazizi neapsikentęs valdžios neveiksnumu ir savivale, kaip protesto formą pasirinko viešą susideginimą. Nuo šio įvykio didesni ar mažesni protestai kilo visose vadinamojo arabų pasaulio valstybėse. Arabų pavasario revoliucijos priežastys slypi daug giliau negu revoliucijos didvyriu vadinamo vaikino poelgis. Tai yra revoliucija kilusi iš ilgos regiono valstybių istorinės patirties, kurioje glūdi įsišaknijusi diktatūra, žmogaus teisių pažeidimai, didelio masto politinė korupcija. Arabai, o pirmiausia jaunimas, būtent ir sukilo prieš valstybės nekompetenciją ir neatskaitomybę.

Vasara – atostogų metas ir politikams. Liepos 17 d. pasibaigė pratęsta Seimo sesija ir į rudens sesiją parlamentarai rinksis tik rugsėjo 10 d. Pagal Seimo statutą parlamentarai atostogų neturi, o laiką tarp sesijų turi išnaudoti darbui komitetuose bei komisijose ir susitikimams su rinkėjais, tačiau dažnai šiuo laikotarpiu Seimo nariai spėja ir pailsėti.

Ar tai legendinis lietuviškas pavydas? Ar nesugebėjimas išsivaduoti iš sovietinės praeities, kai visi turėjo būti lygiai neturtingi? O gal ir pačių turtuolių elgesys kaltas, kad visuomenė vis dar žvelgia į juos kaip į sukčius ar išnaudotojus. Kitaip tariant, būti labai turtingam Lietuvoje vis dar nuodėmė.

Šiandien Europos Sąjungos bendrųjų reikalų ministrų taryba priėmė galutinį sprendimą dėl Lietuvos dalyvavimo Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS) nuo 2015 m. sausio 1 d. Nuo šios datos Lietuva tampa devynioliktąja visaverte euro zonos nare, kurioje naudojama bendroji Europos Sąjungos valiuta – euras.

Reikšmingiausio šalies logistikos mazgo bei jūrinės ekonomikos šerdies vardas seniai nebetenkina Lietuvos uostamiesčio. Klaipėdos vadovai įsitikinę, kad atėjo metas siekti daugiau: kryptį diktuoja pati geografija ir plaukus kedenantis pajūrio brizas, viliote viliojantis skleisti bures.

Euro zona šįsyk išskėstomis rankomis priima į savo šeimą finansiškai drausmingą Lietuvą. Tačiau kitose srityse kai kurių ES institucijų primygtinių rekomendacijų nepaisome metų metais.