Kodėl po 24-erių nepriklausomybės metų mūsų visuomenei trūksta ir pilietinės santarvės, ir skandinaviškos gyvenimo kokybės, ir pasitikėjimo savo valstybe.

Milžiniškais emigracijos mastais pasaulyje išsiskiriantys lietuviai vis tiek save laiko Lietuvos valstybės patriotais – tokias tendencijas atskleidė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse „Veido“ užsakymu atlikta šalies didžiųjų miestų gyventojų apklausa.

Pradėjusi karą prieš Ukrainą ir okupavusi Krymą, Rusija susidūrė su netikėtu ukrainiečių pasipriešinimu agresijai, taip pat privertė visas kaimynines valstybes, įskaitant netgi neutraliąją Švediją, susirūpinti savo gynyba ir peržiūrėti visą santykių su Rusija strategiją.

Šią savaitę Maskvoje Lietuvos ekspertai pratęs niekaip nesibaigiančias derybas su koncernu „Gazprom“.

Dabartinis Viešųjų pirkimų įstatymas keistas jau 39 kartus, tačiau padėtis šioje srityje kaip buvo, taip ir lieka prasta. Kodėl?

Tarp europiečių ilgaamžiškiausias premjero poste Estijos vyriausybės vadovas net atsistatydindamas politine išmintimi pranoko lietuvių kolegas.

Jau dabar aišku, kad nors pretendentų į prezidento postą buvo devyniolika, kandidatų nebus nė dešimties, nes vieniems pretendentams nesinorės atsisveikinti su 11 tūkst. Lt užstatu, kiti nesurinks reikiamo kiekio rėmėjų parašų, o kiti jau spėjo atsikvošėti ir suprato, kad kalbama ne apie kaimo seniūno, o apie šalies prezidento rinkimus.

Nuo to, kad egzistuojant Prezidentūrą prisimintume tik valstybės švenčių proga, iki visiško chaoso – tokie scenarijai galimi, jei rinkimus laimėtų tie, kas mano esantys pajėgūs valdyti šalį.

Stebint smurto proveržį ir žudynes Ukrainoje darosi aišku, kad šalies prezidento politinė karjera pasmerkta žlugti.

Jau netrukus Lietuvos žemė gali būti taip apsaugota, kad jos nepavyks įsigyti ne tik užsieniečiui, bet ir “drimeliui” kaimo bernui, grįžusiam iš emigracijos su užsidirbtais pinigais žemei pirkti.

Išpūstas viešasis sektorius disponuojant palyginti kukliais finansiniais ištekliais – valstybės bėda, kurią išsprendus nereikėtų desperatiškai ieškoti, ką dar apmokestinti.