Per 25 metus nuo nepriklausomybės, o kartu ir demokratinės rinkos ekonomikos Lietuvos valstybėje kūrimo pradžios Lietuvoje nuolat vykstant politiniams debatams, koks mūsų kelias į ateitį, nuolat būdavo nukrypstama į du kraštutinumus: 1) valstybės dominavimą visuomenės atžvilgiu, arba totalitarizmą; 2) visišką socialinių santykių liberalizmą, kuriam esant valstybė turi atlikti tik naktinio sargo funkcijas.

Pragyvenus 25 nepriklausomybės metus jau reikėtų žengti iš prasčiokų Lietuvos į civilizuotos valstybės gyvenimą, bet tokio kokybinio šuolio dar teks palaukti. Kol prasčiokai dominuoja viešojoje erdvėje, politikoje, versle, žiniasklaidoje, o jų karštligiškas uždarbio siekimas bet kokia kaina, akiratis ir kultūriniai poreikiai yra daugumos lietuvių gyvenimo siekinys – ir toliau niokosime savo valstybę su ne mažesniu įniršiu ir talentu kaip mūsų buvę okupantai. Prasčiokų akiratis taip ir neperžengė jų uždarbio ribų.

Konstituciniame Teisme (KT) pradėta nagrinėti byla, nuo kurios išsprendimo priklausys, ar Lietuvos valstybė privalės sumokėti Vilniaus miestui milijardą litų. Tai nėra tik Vilniaus miesto ginčas su Vyriausybe dėl vilniečių gyventojų pajamų (GPM) mokesčio mokėjimo į savivaldybės ir šalies biudžetą teisingų proporcijų nustatymo. Tai pirmiausia teisinis ir politinis ginčas tarp Vilniaus miesto ir Lietuvos regionų gyventojų dėl to, kiek vilniečiai turi sumokėti už tai, kad padoriai galėtų gyventi Skuodas, Akmenė, Šakiai ar kiti pamažu nykstantys Lietuvos regionai.

Lietuva, pragyvenusi 25 nepriklausomybės metus, pamažu apsitraukia gličia, bet kokiems išorės poveikiams ir šviesos spinduliams atsparia apsaugine plėvele, kuri „apsaugo“ Lietuvą nuo permainų ir žengimo į priekį. Čia visiems jau pabodęs žodis „reformos“ akimirksniu sukelia pasipriešinimo reakciją ir manoma, kad tos tvarkos, kuri buvo kuriama 25 metus, pakaks užsitikrinti ir oriai ateičiai.

Praėjusią savaitę pirmą kartą savo istorijoje Lietuvos Konstitucinis Teismas (KT) paskelbė metinį pranešimą. Manytina, kad taip KT teisėjai siekia atkreipti visuomenės dėmesį į savo darbą ir padaryti jį lengviau suvokiamą, todėl kelis tūkstančius puslapių per metus surašomų KT nutarimų, sprendimų ir išvadų sudėjo į pusantro šimto puslapių apibendrintą dokumentą.

Po savivaldos rinkimų šalies viešojoje politinėje erdvėje plinta mintis, kad norint laimėti reikia naujų ir jaunų politikų. Bet beveik nesvarstoma, kokie – jauni ar vyresni politikai galėtų užtikrinti tolesnį Lietuvos valstybės modernizavimą.

Lietuvos pasirašytoje NATO sutartyje yra įtvirtinta viltis: jei atsilaikysime tris dienas prieš Kremliaus siunčiamas ordas, sulauksime pagal mūsų civilizacijos vertybes ir sutartą pasaulio tvarką gyvenančių partnerių pagalbos.

Rusijos ir Ukrainos karo akivaizdoje Lietuvoje girdima vis griežtesnė retorika Vakarų atžvilgiu. Nors vakariečiai mus moko kantrybės ir ištvermės, mes juos vadiname bailiais, susitaikėliais ir kvailiais. Ar pagrįstas mūsų lūkestis, kad Vakarai dalyvaus Ukrainos ir Rusijos kare tiesiogiai ar bent tieks Ukrainai ginklų? Kodėl Vakarai negali priimti tokio sprendimo?

„Veidui“ išspausdinus komentarą „Ar verta pavydėti teisėjų pensijų?“ (http://www.veidas.lt/ar-verta-pavydeti-teiseju-pensiju), Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas Andrius Kubilius, būdamas įsitikinęs, kad esame demokratiška ir kitai nuomonei atvira redakcija, parašė atvirą laišką, kuris buvo įkeltas į „Veido“ tinklalapį (http://www.veidas.lt/andriaus-kubiliaus-atviras-laiskas-a-sindeikiui).

Kodėl Vokietija – prieš Graikiją, A.Kubilius – už A.Lukošenką, o Konstitucinis Teismas – už teisėjų nepriklausomumą?

Žurnalistės Rūtos Grinevičiūtės-Janutienės knygos „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“ pasirodymas sutapo su tragiškais įvykiais Paryžiuje.

Praėjusieji 2014 m. buvo ypatingi tuo, kad, gyvendami dvidešimt penktuosius Antrosios Lietuvos Respublikos metus, susidūrėme su grėsme mūsų valstybės nepriklausomybei. Kremliuje nubudęs Rusijos imperijos žvėris vėl pradėjo kvėpuoti ugnimi ir maitintis nepriklausomybę išsikovojusių valstybių piliečių krauju.