Šiuolaikinės demokratinės valstybės, pirmiausia jos politinio elito pareiga yra sugebėti rasti teisingą balansą tarp stambiojo kapitalo ir žmonių interesų.

Tas įkvėpimas, kuris sklido iš JAV prezidento kalbos amerikiečiams, yra tai, ko labiausiai trūksta ir Lietuvos politikams.

Ar mūsų valstybei kas nors šiandien grasina atimti iš mūsų kalbą, istoriją, pažeminti lietuviškąjį orumą? Blaiviai mąstantieji supranta, kad tokių pavojų nėra.

Jei žemės pardavimas užsieniečiams, euro įvedimas būtų blokuojami, Lietuva neabejotinai pelnytų ES marginalo vardą.

Politikai pasistengė, kad spauda būtų kuo greičiau sunaikinta ekonomiškai, kad neliktų žmonių, kurie dar bando ir gali atspindėti visumą.

Kasdienėje tuščių ir beprasmių informacinių pranešimų gausoje gyvenanti visuomenė tampa vis nereiklesnė toms žinioms, kuriomis kasdien yra maitinama.

Kaip ir buvo galima tikėtis iš mūsų politikų, A.Butkevičiaus Vyriausybė neturi jokių planų imtis kokių nors struktūrinių reformų, kurios būtų užprogramuotos biudžeto įstatymuose.

Stipri, partijoms Prezidento institucija manipuliuoti neleidžianti Prezidentė yra kliūtis įsigalėti partokratijai.

Tenka pripažinti, kad Lietuvos žiniasklaidos profesinė kultūra nėra aukštesnė už parlamento, Vyriausybės ar teisėsaugos veiklos kultūrą.

Lietuvoje ir praėjus 23 nepriklausomybės metams politikams, šalies elitui vis dar trūksta elementarių gebėjimų veikti legaliai ir efektyviai, kuriant šalies piliečių politinę, ekonominę, socialinę gerovę.

Turime kelti klausimą, ar Lietuvos valstybė šiandien neprivalo įžengti į naują ir užsitarnautą subrandinto valstybingumo vystymosi – gerovės valstybės kūrimo etapą.

Ateityje interneto naujienų portalai nebegalės laisvai platinti purvinų komentarų ir taip siekti didesnio lankytojų skaičiaus.