Į Vakarus nukreiptos Ukrainos burės su ambicija vieną dieną galbūt net tapti Europos Sąjungos nare buvo sudarkytos stipraus vėjo iš Rytų. Krymo aneksija – aiškus Rusijos signalas, kad jokios krypties į Vakarus nebus, o bet kokios vakariečių pastangos Rusiją bausti tėra menkas brizas, kuris galiausiai tampa Europos lyderių „stipriu susirūpinimu“ ir „griežtu nepritarimu“.

Kiekvienas žurnalistikos pagrindų ragavęs rašantysis žino, kad yra toks keistas dalykas kaip faktai. Net jeigu rašto darbininkas gauna ideologinių ar reklamos užsakymų, jis suvokia, kad vienu ir kitu atveju jam reikės pudruoti, iškreipti ar nutylėti faktus. Kas yra galutiniai faktų vartotojai? Kodėl jiems svarbi būtent tiesa, o ne prasimanymai? Ar tradiciniai „tiesos bastionai“ – demokratinės Vakarų šalys – netapo apkiautę? Gal būtent pokomunistinių kraštų žmonės labiau linkę eikvoti energiją ieškodami tiesos?

Didžiausias G-20 galvos skausmas sunkiai, bet išspręstas: visos šalys, išskyrus JAV, įsipareigojo laikytis Paryžiaus susitarimo dėl kovos su visuotiniu klimato atšilimu. Tačiau kiti klausimai ir toliau kabo ore.

Kai paklausia, kas yra NATO, apie ką pagalvojam? Apie tankus? Iš Zoknių kylančius naikintuvus? Afganistaną? Du procentus gynybai? Šauktinius? Rusiją ir jos elgesį – Padniestrėje, Gruzijoje ir dar daug kur, bet ypač – Ukrainoje. Apie šalmuotus „geriečius“ ir „gerietes“ su sąjungininkų uniformomis. Sykiais pašnairuojam į dideles sąjungininkų sunkiosios ginkluotės kolonas, traukiančias į jau įprastu dalyku tapusias pratybas. Jei pavyksta – užsiropščiam ant Klaipėdon atplaukusio karo laivo denio per atvirų durų dieną.

Atplušėjus tris valstybines šventes – dvi pavasarines ir vieną vasarinę, galima valstybiškai pailsėti iki kitų metų Vasario 16-osios – tos šimtmetinės. O tada vėl eiti kalendorine kūlgrinda link Kovo 11-osios ir Valstybės dienos, liepos 6-osios.

Kai 2010 m. Viktoras Orbanas kaip nugalėtojas sugrįžo į Vengrijos parlamentą ir antrąkart tapo premjeru, Vakarų šalyse į šią Vidurio Europos valstybę beveik nebuvo kreipiama dėmesio. Požiūris pasikeitė gana greitai, nes surinkęs daugiau nei pusę rinkėjų balsų šis dešiniųjų pažiūrų vengrų politikas, kurį politologai dažnai vadina radikalu bei populistu, suprato, kad valstybė yra jo atrištose rankose.

Estija, nuo liepos 1-osios pradėjusi savo pirmininkavimo ES Tarybai pusmetį, užsimojo keturias fundamentaliąsias ES laisves – laisvą asmenų, prekių, pa-slaugų ir kapitalo judėjimą papildyti penktąja – laisvu skaitmeninių duomenų judėjimu. ES senbuvės abejoja, ar tai pavyks.

Išgirdus Čikagos pavadinimą vaizduotėje turbūt iškils unikali dangoraižių architektūra su antru aukščiausiu JAV dangoraižiu „Willis Tower“, Uptono Sinclairo knyga „Džiunglės“ su mėsos skerdyklomis ir lietuviais knygos herojais, filmuose matytas Buckingham fontanas, kavos pupelės formos veidrodinė skulptūra „Debesų vartai“ arba pirmas pasaulyje apžvalgos ratas „Ferris Wheel“. Na, dar galbūt Al Kaponės gangsteriai bus tarp daugybės paplitusių vaizdinių.

Dėl nuošliaužų mąžtantis Gedimino kalnas – anaiptol nepakelia ūpo tiems, kurie liepos 6-ąją gieda „Tautišką giesmę“. Himnas aidi nuo šimto piliakalnių, tačiau svarbiausia Lietuvos piliavietė pastaruoju metu kelia nemažai rūpesčių.

Prancūzijos judėjimas „La République En Marche!“ („Pirmyn, Respublika!“), esantis šiek tiek į kairę nuo centro, su Emmanueliu Macronu priešaky pasiekė dar vieną pergalę. Neseniai įveikęs visus oponentus prezidento rinkimuose, šį kartą jaunasis politikas kartu su bendraminčiais nepaliko jiems vilčių renkant Prancūzijos žemuosius parlamento rūmus (Nacionalinę Asamblėją).

Oksfordo žodynų leidykla žodį post-truth („po tiesos“) paskelbė praėjusių metų žodžiu, o diskusija apie vadinamųjų fake news – klaidingų žinių sklaidą nesiliauja ir šiais metais. Britų ekonomistas ir žurnalistas Timas Harfordas, ilgametis dienraščio „The Financial Times“ skilties „Undercover Economist“ („Pogrindinis ekonomistas“) autorius, neseniai pasidalijo įdomiomis mintimis apie tai, su kokiomis problemomis šiandien susiduriame skleisdami… tiesiog faktus.