Bandymą kurti verslą bendrovės „Nematekas“ vadovė Egidija Vaicekauskienė su vyru pradėjo nuo gėlių auginimo. Ir nesvarbu, kad jos nuvysdavo, – jauna šeima dar iki 1990-ųjų bandė dirbti viską, ko buvo galima imtis legaliai.

Šiemet kibernetinių atakų organizatoriai drąsiai nusitaikė į Seimo ir Prezidentūros interneto svetaines, bet šiais incidentais susidoroti pavyko taip, kad atakuotojams tąkart dingo ūpas bandyti laužtis vėl, – tuo įsitikinęs liepą oficialiai atidaryto Nacionalinio kibernetinio saugumo centro (NKSC) vadovas Rimtautas Černiauskas. Vis dėlto būtina didinti Lietuvos kibernetinės erdvės saugumą, nes į šitų programišių vietą stos kiti.

Per viešuosius pirkimus kasmet išleidžiama per 4 mlrd. eurų, apie 40 proc. viso valstybės biudžeto, dažnai permokant 20–30, net 50 proc. daugiau nei rinkos kaina. O pinigų trūksta viskam – mokytojų atlyginimams, investicijoms. Viešumas, žmonių drąsa, kompetencijos ugdymas – Viešųjų pirkimų tarnybos (VPT) vadovės Dianos Vilytės įsitikinimu, tokie instrumentai efektyviausi norint priversti neišlaidauti ir nevogti.

„Mama gali vaikui sakyti, kad jį myli, per skaipą, gyvendama Anglijoje, bet ar tai – tikras rūpestis?“ – klausia Ieva Davydenko, Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimo (PLJS) iniciatorė. Ji sako, kad panašiai išvykusiais tautiečiais rūpinasi ir Lietuva, bet reikia imtis darbų, ne kalbų. Po „Brexit“, kai dalis lietuvių svarsto apie grįžimą ar baiminasi dėl ateities, Lietuva turėtų bent patarti savo piliečiams. Jei ne – kyla rizika, kad dalis jų atsisakys Lietuvos pasų, o valstybė rizikuos prarasti tiek piliečių, kiek gyventojų yra Kaune.

Su Richardu Schofieldu nėra nejauku kalbėtis apie lietuvius, net ir girdėti jo kritiką. Britas jau taip ilgai gyvena kartu mumis, kad priimi jį kaip savą. Tokiu jaučiasi ir pats, nes tuos dalykus, kurie prašalaitį stebintų ar piktintų, Richardas, jau saviškis, išgyvena ne kaip svetimą, o kaip savą gėdą.

„Kodėl JAV turėtų rūpintis Baltijos šalių saugumu? Jei kokia nors šalis turi sunkumų, žinome, kad tik laiko klausimas, kada jų turėsime ir mes. Savo labui turime ginti laisvės pakraščius“, – Rygoje minint 5-ąsias Baltijos ir Amerikos laisvės fondo (BAFF), vykdančio stažuočių į JAV programas, veiklos metines sakė buvęs JAV ambasadorius prie NATO Kurtas Volkeris.

Tarp kiemų, kuriuose užaugo išradėjas, medikas ir Nobelio taikos premijos laureatas Bernardas Lownas ir jį kalbinęs žurnalistas, nėra net pusės kilometro. Tačiau net gyvendami vienu metu jie, ko gero, nebūtų buvę bičiuliai.

„Dramblys kambaryje“ – tai angliška metafora, iliustruojanti problemą, apie kurią niekas nenori kalbėti. Pasak Lietuvos nuolatinės atstovės Europos Sąjungoje dr. Jovitos Neliupšienės, britų referendumas dėl išstojimo iš ES – dabar yra tas dramblys, kartu su kitais iššūkiais verčiantis ieškoti atsakymo į klausimą, kaip ES gali išbristi iš sunkios idėjinės krizės. Ir ar apskritai gali?

Aštuonerius metus valstybė gyvavo be savo nacionalinės bibliotekos. Užsitęsusi rekonstrukcija ištirpdė skaitytojų gretas – net pagal optimistines prognozes, jų sugrįš mažiau nei pusė. Tačiau minios skaitytojų prie durų šiais laikais jau nebėra siekiamybė. „Būsime ne tik atminties institucija klasikine prasme, bet ir valstybės socialinio, technologinio proceso dalis. Tai ne tik Lietuvos tema – visos nacionalinės bibliotekos dabar pergalvoja savo vaidmenį“, – teigia šį rugsėjį vėl duris atversiančios Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius prof. dr. Renaldas Gu­dauskas.

Vien už patekimą į Europos futbolo čempionatą – maždaug 8 mln. eurų. Plius papildomai už kiekvienas sužaistas rungtynes – apie 1,5 mln. eurų už pergalę, šiek tiek mažiau už lygiąsias ir netgi kažkiek už pralaimėtą mačą. Tokias sumas Lietuvos futbolo federacijos (LFF) prezidentui Edvinui Eimontui atskleidė kolega iš Rumunijos – šalies, kurios futbolininkai žais šių metų finaliniame UEFA Senojo žemyno čempionate. Galima palyginti: pernai per visas įmanomas programas iš valstybės mūsų šalies futbolas gavo nei daug, nei mažai – 130 tūkst. eurų.

„Žemaitė pradėjo rašyti 40-ies, aš sulaukusi 80-ies nusprendžiau, kad gal jau laikas, paskui nebus kada – memuaruose kiti gali privelti daug netikslumų. Taip pačiai save papeikiant ir pagiriant dvi knygos ir sugulė“, – išpažįsta lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Laima Abraitytė, keturis dešimtmečius skyrusi vaikų ugdymui ir iki šiol laikoma viena autoritetingiausių šalies pedagogių.