Ką daryti, jei skausmas nepaleidžia 24 valandas per parą: trukdo dirbti, bendrauti, o pasąmonėje kirba vienintelė mintis – kaip jo atsikratyti? Pacientai, praradę kantrybę laukdami eilės į valstybines gydymo įstaigas, sako jau pramynę takelį į privačią Baltijos ir Amerikos kliniką. Šią tendenciją klinikoje dirbantis neurochirurgas Arūnas Šitkauskas vadina kasmet vis labiau didėjančia.

Lietuva buvo tokia daug žadanti, taip greitai priėmė tiek daug gerų strateginių sprendimų, o dabar ji – visiškoje aklavietėje. Kodėl taip yra ir kaip susigrąžinti Baltijos tigro šlovę, patarimais dalijasi „Oxford Business Group“ Azijos regiono redaktorius, ekonomistas ir analitikas Paulius Kunčinas, pasiūlęs Lietuvai iniciatyvą „Lemiamas šuolis“.

3,3 mln. – tiek europiečių turi šį tą bendra: studijų metais jie dalyvavo didžiausiame ir brangiausiame Europos aukštojo mokslo projekte – „Erasmus“ mainų programoje. Nuo 1999-ųjų joje dalyvaujanti Lietuva pasimokyti ar atlikti praktikos svetur jau išsiuntė daugiau kaip 36 tūkst. studentų. Lietuvoje studijuoti 1999 m. panoro 36 užsienio studentai, pernai – 2,5 tūkstančio.

„Lietuvos išsivystymas pasiekė tokį lygį, kai tolesnis ekonomikos augimas yra tiesiogiai priklausomas nuo pokyčių švie­ti­mo, sveikatos apsaugos ir socialinių problemų sprendimo srityse. Ėjimas pirmyn, tikintis, kad gaminsime geriau, par­duosime brangiau ir uždirbsime daugiau, neatskiriamas nuo mus siejančios socialinės infrastruktūros“, – sako kon­sul­tacinės įmonės „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ direktorius, ES integracijos ekspertas Darius Žeruolis.

Su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu kalbamės apie tai, kaip mums seksis, jei nutiktų vadinamasis „Brexit“ – Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos ir ši pradėtų byrėti, bei kaip gyvensime, kai baigsis ES parama. Kitas amžinas klausimas – kodėl latviai ir estai, formuodami savo finansų rinkas, nuėjo toliau nei mes ir ar dar galime juos pavyti.

Su Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generaliniu direktoriumi Arvydu Vaitkumi kalbamės apie tai, kokią reikšmę Lietuvos jūrų uosto infrastruktūros plėtrai turi ES parama ir trečiųjų šalių prekių tranzitas. Šįmet į Baltijos šalių lyderius išsiveržęs Klaipėdos uostas džiugina puikiais rezultatais: kol kaimynų uostai skaičiuoja nuostolius, Klaipėdoje krova ūgtelėjo dar 9 proc. Uosto vadovas Arvydas Vaitkus neslepia, kad tai – laiku parengtų infrastruktūrinių investicijų ir atkaklios, bet kol kas sėkmingai besiklostančios kovos dėl tranzitinių krovinių nuopelnas.

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

„Nėra kito kelio, tik tolesnė integracija į Europos Sąjungą mažinant šalių narių skirtumus, gerinant gyvenimo kokybę. Nesutinku su besiskaldančios Europos apibrėžimu. Mūsų tikslas – dar energingiau ją stiprinti”, – ankstyvą rytą telefonu iš Briuselio tikino už sveikatą ir maisto saugą atsakingas Europos Komisijos komisaras Vytenis Povilas Andriukaitis.

„Nuo tada, kai gyvuliai buvo pjaunami patvoryje ir vežami į parduotuves, Lietuva padarė milžinišką pažangą. Pagal maisto saugą Europos Sąjungos vidurkį šiandien lenkiame 2 proc.“, – šaknis įleidusiomis maisto saugos tradicijomis šalyje džiaugiasi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vadovas dr. Jonas Milius.

Jungtinės Europos valstijos ar ES be britų, gal ir be prancūzų ar kitų? ES ir net Europos Parlamentas (EP) – antieuropinių radikalų tvirtovė? ES ir JAV sutartis – kirtis Lietuvos žemės ūkiui? Atsakymų į šiuos gyvybiškai svarbius Lietuvai ir visai Europai klausimus ieškome su Arnoldu Pranckevičiumi, jau antram EP vadovui patarinėjančiu, kaip ES ištrūkti iš egzistencinės krizės.

Šiomis dienomis armėnai pagal seną krikščionišką tradiciją mini savo žuvusiuosius per balandžio pradžioje netikėtai įsiplieskusį karą. Daugiau nei 90 sūnų, vyrų ar tėvų negrįžo ir į azerbaidžaniečių šeimas. Praėjo šiek tiek daugiau kaip mėnuo nuo vadinamojo Keturių dienų karo. Už ką padėjo galvas maždaug du šimtai žmonių iki šiol „įšaldytu“ laikytame Kalnų Karabacho konflikte, kuris tik akimirkai patraukė pasaulio dėmesį ir tuoj pat buvo pamirštas, nors bet kada gali atsinaujinti su nauja jėga?