„Amerika, Amerika…“ – devynioms Lietuvos mėsos perdirbimo įmonėms šie žodžiai dabar reiškia posėdžius, sprendimus, sutartis. Nuo lapkričio JAV leidžia įvežti šių įmonių gaminius. Statistikos duomenys rodo, kad į Ameriką skverbiasi ne vien lietuviški maisto produktai. Eksporto augimo ženklai ramina verslininkus ir politikus, laužančius galvas, kaip prisitaikyti prie Rusijos rinkų praradimo.

Nors skolintis dabar pigu, įmonės neskuba imti paskolų. Apdairumą stiprina ir ūkio plėtros perspektyva, kuri nėra nei rožinė, nei juoda: šuoliško augimo nenumatoma, o į galimas negandas žvelgiama stojiškai – tiek valstybė, tiek verslas pasirengę išbandymams.

Lietuvoje valdžios žmonės nuolat skundžiasi, kad trūksta pinigų, tačiau jie lengva ranka leidžiami vėjais. Į elektroninių paslaugų diegimą viešajame sektoriuje investuota milijonai eurų, gyventojų mažėja, tačiau valstybės tarnautojų, kuriuos šios turėjo pakeisti, tik gausėja.

Įpusėjus rudeniui Nacionalinė mokėjimo agentūra (NMA) sulaukė daugiau kaip 94 tūkst. paraiškų pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos (KPP) priemones. Paraiškas gauti išmokas už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus pateikė daugiau kaip 136 tūkst. ūkininkų.

Logistiką galima vadinti seniausia pasaulyje profesija. Pirmasis istorijos šaltiniuose aprašytas logistikos faktas buvo Ievos sugundymas. Užsakovas šėtonas sugundė Ievą, kad ji pristatytų gavėjui Adomui obuolį, taigi įvyko logistinis procesas.

Ar Lietuva gali ir toliau likti jūrine valstybe, kokios Lietuvos jūrų laivininkystės perspektyvos, kaip atsinaujinama ir kokios perspektyvos siūlomos keleiviams ir krovinių vežėjams? Apie tai kalbamės su įmonės „DFDS Seaways“ generaliniu direktoriumi Jonu Nazarovu.

Koncesija – mums dar neįprasta viešojo ir privataus sektorių bendradarbiavimo forma, nors, Europos investicijų banko duomenimis, koncesija yra dažniausia viešojo ir privataus sektorių partnerystės forma.

Užpildyti šviežių žuvų stygių lietuvių virtuvėje prieš gerą dešimtmetį užsimoję vilniečiai Asta ir Česlovas Žemaičiai pirmąjį šviežios žuvies restoraną atidarė pamaryje, Kintuose, o dešimčiai metų prabėgus ryžosi ir antrajam – Užupyje.

„Išsilaisvinimas truko per ilgai, laikas pasivyti“, – spalio 18 d. tviteryje angliškai parašė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. Ministras turėjo galvoje priklausomybę nuo Rusijos energijos išteklių. Mažai kam kyla abejonių, kad vaduotasi per ilgai. Kitas klausimas – ką galėtume pasivyti? Kokioje trasoje ir už kokią kainą?

Alaus populiarumą pasaulyje nusako toks teiginys: žmonija esą daugiau išgeria tik vandens ir arbatos. Šis gėrimas, pradėtas gaminti senovės Egipte ir Mesopotamijoje, kinta pagal šiuolaikines madas, viena jų – craft (namudinis) alus. Tokį alų savo virtuvėse verda ir šiuolaikiniai aludariai. Šis hobis gali tapti ir sėkmingo verslo pradžia. Taip nutiko su „Raudonų plytų“ alaus dirbtuvėmis, atsiradusiomis Klaipėdoje, „Švyturio“ alaus darykloje.

Nors pagalvojus apie aludario amatą prieš akis iškyla barzdotas dėdė, besisukiojantis tarp alaus statinių, jau 15 metų aludario patirtį turintis Ričardas Barakūnas šaiposi, kad dabartinėse kompiuterizuotose alaus daryklose aludariai dažniau rašo elektroninius laiškus ar ataskaitas, nei kilnoja grūdų maišus. Tiesa, kaip ir prieš šimtus metų, ragavimas vis dar tebėra vienas pagrindinių aludario užsiėmimų.