Lietuviškos kilmės kapitalas jau senokai virsta tarptautiniu: įmonės investuoja užsienyje, kuria filialus ir antrines įmones. Bendrovės į kitas šalis perkeliamos ir todėl, kad ten plėtojamas realus verslas, ir siekiant sumažinti mokesčius. Teisybės ieškantys akcininkai nurodo ir kitokią priežastį: kuriant sudėtingas valdymo bei kapitalo paskirstymo schemas nuo smulkiųjų akcininkų slepiama informacija.

Tarptautinėse saldumynų mugėse prie „Polish Sweets“ („Lenkiški saldumynai”) stendo stovi ir įvairių saldėsių įsigyti siūlo žavi lietuvė Dovilė Rzeźnizcak. Paprašyta paaiškinti, kuo tiksliau užsiima prieš ketverius metus jos įkurta įmonė, jauna moteris juokiasi: „Būtent tokį verslą susigalvojau pati ir daugiau panašių įmonių nežinau. Tai – retai pasitaikantis modelis, kuriame nėra pralaiminčių pusių, nors mes nei perkame, nei parduodame.“

2,0 proc. – tiek per antrąjį ketvirtį, palygti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, augo Lietuvos ekonomika. Nors tai yra didesnis augimo tempas nei praėjusiais metais, kuomet ekonomika vidutiniškai augo 1,6 proc., tačiau tai toli gražu neprimena to augimo tempo, kurį šalies ekonomika demonstravo iki geopolitinės įtampos tarp Vakarų ir Rusijos paaštrėjimo 2014 m.

Vos pusantrų veiklos metų – ir jau tarp trisdešimties geriausių Lietuvos restoranų. Taip sėkmingai Vilniuje, Gedimino prospekte, startavo restoranas „Salvete City”, lankytojų ir maisto kritikų širdis užkariavęs išskirtinio skonio modernios itališkos virtuvės patiekalais, aplinka ir kokybišku aptarnavimu.

Martynas Mikelėnas su drauge Urte prieš ketverius metus sugalvojo nuo nulio kurti turizmo verslą didžiausioje iš septynių Kanarų salų – Tenerifėje. Nemokėdami ispaniškai ir neanalizavę rinkos, bet neišsigandę dešimtis metų dirbančių konkurentų jie stačia galva nėrė į ispaniško verslo sūkurį.

Visi esame jautę tą nemalonų priverstinio įsipareigojimo jausmą, kuris kilo, kai kažkas mums įteikė nelauktą dovaną su lūkesčiu, kad kažką už tai iš mūsų gaus. Buvo nemalonu, lyg būtume išsitepę klijais, o mūsų pačių lūpos nevalingai sakė tą ačiū, nereikėjo. Velnias, įkliuvau, – tyliai pagalvojote.

„Verslo neplanavau, bet dabar jau treti metai gyvenu su ta aistra. Jaučiu malonumą dirbdamas nuo ryto iki vakaro. Net nereikia pinigų, nes man patinka tai daryti”, – sako Ernestas Klevas, Danijoje parduodantis rūšinę arbatą „Tealure”. Vaikinas šią idėją parsivežė iš viešnagės Nepale, o sulaukęs paramos per globalaus finansavimo platformą „Kickstarter” šiemet didina pardavimų apimtis ir skverbiasi į platesnę rinką. Dabar jam – tikras darbų įkarštis: arbata pakuojama į naujo dizaino dėžutes ir siunčiama idėjos rėmėjams iš daugiau nei 20 pasaulio šalių.

Lietuvoje prasidėjo javapjūtė – vis daugiau kombainų pasirodo žieminių pasėlių laukuose. Ūkininkai užsiėmę grūdų nuėmimo, transportavimo ir saugojimo darbais. Tuo pat metu kyla klausimai, kiek grūdų iškart parduoti supirkėjams ir kokiam kiekiui nustatyti pardavimo kainą. Dar liepos pradžioje grūdų supirkimo kaina Lietuvoje buvo žemiausia, palyginti su to paties laikotarpio kaina per pastaruosius šešerius metus. Ūkininkų nuotaika ėmė gerėti tik prieš savaitę. Tuomet biržoje kviečių kaina pradėjo kilti nerimaujant, kad Prancūzijoje, daugiausiai Europos Sąjungoje užauginančioje ir eksportuojančioje kviečių šalyje, derlius bus mažiausias nuo 2003 metų, o javų kokybė – daug prastesnė negu įprastai.

Neseniai man į rankas pakliuvo knyga Negotiating the Impossible, kurioje radau keletą įdomių atsikirtimų nuvalkiotoms derybinėms taktikoms. Parskaitęs autoriaus Deepak Malhotra patarimus, susiejau juos su savo patyrimu, tad pasidalinsiu keliomis praktinėmis įžvalgomis.

Tiek vidutiniškai artimiausiu metu nori uždirbti šiuo metu darbo ieškantys specialistai. Per pusmetį jų lūkesčiai padidėjo 2 proc, nors pernai, įvedus eurą, gyventojai norėjo uždirbti beveik ketvirtadaliu daugiau – jų atlyginimų lūkesčiai nuo 680 pakilo iki 970 eurų.

Justas Orantas (27 m.) bent keliskart per savaitę po darbo sėda į automobilį ir iš Vilniaus iki savo šilauogių ūkio sukaria daugiau kaip šimtą kilometrų. Šilauogių plantacijoje šį sezoną keroja 2,5 tūkst. „gamtos saldainių“ krūmų. Tačiau prieš kelerius metus, kai gimė tokio ūkio idėja, J.Orantas buvo studijas bebaigiąs miesto vaikas, neturintis nė menkiausių žinių apie žemės ūkį. O šiandien jis patikina, kad šilauogę išauginti galėtų ir ant asfalto. Reikėjo tik noro ir laiko išmokti.