Prof. dr. Alvydas Pumputis, Mykolo Romerio universiteto (MRU) rektorius, sulaukia labai įvairių vertinimų: vieni jį vadina vietinės reikšmės diktatoriumi, kiti siūlo statyti jam paminklą už gerus darbus. Bet ir vieni, ir kiti pripažįsta: savo darbą jis išmano ir šiandien yra švietimo srities elito viršūnėje.

Lietuvos švietimą ir aukštąjį mokslą į Europos Sąjungos užribį nuvairavo senoji mokyklų direktorių ir universitetų rektorių nomenklatūra, o naujosios kartos vidurinė Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkijos grandis buvo pernelyg baili pasipriešinti neprotingiems politikų užmojams.

Šiuo metu jau gana daug Lietuvoje veikiančių konkrečiose srityse besispecializuojančių neformalaus ugdymo mokyklų ne tik pagilina mokinių žinias, bet ir leidžia „pasimatuoti“ dominančią specialybę ir apsispręsti, ar ji jiems tinka.

Spalio 15 dieną ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto steigėjai BI Norwegian Business School ir Norvegijos verslo plėtros fondas „Innovation Norway“ pasirašė sutartį su kompanija „Arvi“. Sutartimi patvirtinta, kad strateginiu ISM universiteto investuotoju tapo „Arvi“.

Pernai Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo keturi šimtai dėstytojų iš užsienio – tai dvigubai daugiau nei 2011 m.

Rugsėjo 10 dieną paskelbtame tarptautiniame universitetų reitinge „2013–2014 QS World University Rankings” tarp geriausių pasaulio universitetų pateko ir 4 Lietuvos aukštosios mokyklos: Vilniaus universitetas (VU), Vilniaus Gedimino technikos universitetas (VGTU), Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Kauno technologijos universitetas (KTU).

Lietuvai trūksta kompetentingų specialistų. Su tuo sutinka ir verslininkai, ir aukštųjų mokyklų atstovai, tačiau kol kas mažai daroma, kad padėtis keistųsi.

Kodėl profesija, kurią Lietuvoje renkasi tie, kurie nevalioja kitur įstoti, kitose šalyse viena prestižiškiausių.

Į pasaulinę kovą dėl užsienio studentų įsitraukia ir Lietuvos universitetai.

Šiandien prasideda nauji mokslo metai, ir daugiau nei 600 tūkst. vaikų bei jaunuolių pravers mokyklų, kolegijų ir universitetų duris, tikėdamiesi gauti aukšto lygio švietimo paslaugas. Deja, tokias gaus ne visi, nes daugelis mūsų švietimo įstaigų nėra aukšto lygio – dauguma jų vidutiniokės, taigi ir paslaugos jų atitinkamos.

Jei norime, kad mūsų valstybė pakiltų į aukštesnę lygą, reikia kad mūsų švietimo sektoriaus kokybė gerėtų kur kas greičiau, nei gerėjo pastaruosius 23-ejus metus.