Dažnam tėvui žodis “rutina” asocijuojasi su kažkuo nykiu ir neįdomiu, o juk visi norime išugdyti spontaniškas nesuvaržytas asmenybes. Bet iš tikrųjų gyvenimas kur kas labiau nusibosta, kai jame tvyro chaosas. O šį lengviausia prisikviesti gyvenant be rutinos.

Kartais mamos sako: “Ir kam reguliuoti vaiko maitinimąsi? Užsinorės valgyti – pats paprašys”. Jos neteisios, nes užsižaidęs mažylis gali ir nepaprašyti… Tuomet jis peralksta, be to, negauna visų reikalingų maisto medžiagų.

Artėjant rudeniui visi vėl sugrįžta į įprastas vėžes ir režimą. Prie režimo turi priprasti ir mažieji, ypač tie, kurie turės eiti į darželius. Itin svarbu sureguliuoti miego režimą, kad mažylis visą dieną jaustųsi žvalus ir pailsėjęs.

Mūsų mamoms ir juo labiau močiutėms toks klausimas net nekildavo. Suvyniodavo mažuosius į ryšulėlius ir nesukdavo per daug sau galvos. Tiesa, šiuolaikiškos mamos irgi daug nesvarsto – tik jos nevysto, o rengia dar net neropojančius kūdikius drabužėliais. Tai kaip iš tikrųjų yra geriau?

Mažieji dažnai elgiasi neatsargiai, nesupranta visų jų tykančių pavojų. Pradėję viską griebti mažomis rankytėmis ir ypač pradėję vaikščioti, jie tampa tikri bandytojai. O pati mėgstamiausia jų veikimo vieta yra virtuvė, kurioje bandymai neretai pasibaigia nudegimais.

Tos mažos akytės ir ausytės kaip lokatoriai gaudo kiekvieną žodelytį. Ar susimąstėte, ko judu su vyru mokote savo vaikus?

Ne kiekviena žindyvė gali pasigirti sėkmingu žindymu, ypač jo pradžia. Didžiajai daliai pavyksta išsisukti su sutrūkinėjusiais ir skausmingais speneliais. Tuo tarpu kitoms tenka patirti, kas yra pieno stazė ar dar blogiau – mastitas.

Mažyliui susirgus dažnas sulaukiame daugybės į kairę ir į dešinę dalijamų patarimų. Tik, deja, ne visais jais galime pasikliauti. Ir ne tik todėl, kad patys patarimai būtų blogi. Kartais tai, kas tinka vienam ligoniukui, gali visiškai netikti kitam.

Taip nutinka ne tik judriems nenuoramoms, bet ir lėtapėdžiams, galintiems netyčia būti pastumti arba dar blogiau – patekti į eismo įvykį. Nė vienas nėra apsaugotas nuo traumos, todėl reikėtų žinoti, ką daryti, jai įvykus.

Jei išgirdę žodį “utėlės” nutaisote nuostabos kupiną veidą, vadinasi, dar nesate leidę vaiko į jokį kolektyvą. Nes šiais laikais parsinešti iš ten utėlių tampa ganėtinai įprasta. Aišku, ne mažiau pasibjaurėtina, tačiau vis mažiau gėdinga.

Nors mus supa gana užteršta aplinka, tačiau apsinuodyti sunkiaisiais metalais nėra labai paprasta. Kita vertus, jie kaupiasi mažylio organizme ir kada nors gali sukelti negalavimus. Tad jei mamos akis mato, kad vaikas nėra sveikas, o gydytojai nieko neranda – gal verta atlikti daugiau tyrimų?