Kas daro Lietuvą bananine respublika
Sarkastišku terminu “bananinė respublika”, kaip JAV rašytojas O.Henry 1896 m. pavadino Hondūrą, lig šiol pašaipiai vadinamos atsilikusios, korumpuotų oligarchų valdomos valstybės. “Veidas” jau šešioliktą kartą balandžio pirmąją, melagių ir pašaipų dieną, trispalvių bananų ordinus prisega tiems, kurie Lietuvai trukdo tapti modernia vakarietiškos demokratijos valstybe.
Tarp ordininkų tradiciškai vyrauja politikai, o pastaruosius porą metų – dar ir bankininkai. Kandidatų gauti bananinius ordinus, deja, tik daugėja. Nes tikrai bananine valstybe galima virsti, kai į parlamentą politikai bando patekti nusipirkę kalinių balsus, o Vyriausiosios rinkimų komisijos narys neva “trolina” politikus, nuo kurių priklauso užsakymas jo firmai.

V.Uspaskichui, jo paties žargonu tariant, blyn, nekoks “vaizdzialis”, nors švietėsi kitaip. Štai Seimo rinkimų pirmajame ture “darbiečiams” laimėjus daugiausiai mandatų V.Uspaskichas priiminėjo sveikintojų delegacijas, skirstė postus.

Jis tikino, kad europarlamentaro mandatą aukos tik dėl premjero, Seimo pirmininko ar ministro posto. Prezidentė? Ji privalo laikytis Konstitucijos, aiškino save geriausiu premjeru vadindamas politikas.
Tačiau po antrojo rinkimų turo “darbiečiams” praradus rinkimų lyderio statusą “vaizdzialis” ėmė niauktis ne dienomis, o valandomis. Viktorui neliko vilties gauti nė ministro portfelio, nes Dalia Grybauskaitė reikalavo iš kandidatų nesuteptos reputacijos, o net rinkimams paskyręs beveik 119 tūkst. Lt, reputacijos nenusiplausi. Problema tapo ir tai, kad prezidentė pretendentus pasitikdavo klausimu „Do you speak English?“, o V.Uspaskichas iš jam užsienio kalbų kalba tik lietuviškai. Maža to, V.Uspaskichui nepavyko suderėti ir Seimo pirmininko posto, ir ne tik sau, bet ir savo sekėjui, teismų bendrasuoliui Vytautui Gapšiui.
Viktoro didybė traukėsi akyse, kai nepavyko ministrų “rankinukų” parūpinti nei savo ištikimajai Loretai Graužinienei, nei Virginijai Baltraitienei, o daugybę kitų siūlytų kandidatų, jei ne premjeras, tai prezidentė neprileido prie valdžios. Ką ten ministrų – lig šiol “darbiečiai” taip ir nesugebėjo įsiūlyti savo viceministro į Užsienio reikalų ministeriją, tuščia ir jų partijai priskirta viceministro kėdė Energetikos ministerijoje, mat paskirtasis viceministras buvo priverstas atsistatydinti dėl viešųjų ir privačių interesų supainiojimo.
Prarado V.Uspaskichas ir teisinę neliečiamybę, kad ir kokią jausmingą kalbą Seime suskėlė. Bet politiko arsenale buvo dar vienas atsarginis ėjimas juodosios buhalterijos byloje – sujungti Darbo bei “Tvarkos ir teisingumo” partijas. Nebus juridinio asmens – nebus ir ką bausti. Bet jei šis ėjimas pavyks, V.Uspaskichas liks ir be partijos pirmininko, o Seime – gal ir be frakcijos seniūno posto.
Tačiau teisme V.Uspaskicho Darbo partijos išnykimas negelbėja. Tad jam beliko vienintelė teisinė „neliečiamybė” – liga. Tiesa, jis sako, kad diagnozė kita, nei kilo įtarimų, mat toks kaip jo nosies šniurkščiojimas būdingas kokaino uostytojams. Bet ir iš ligos patalo vadovaudamas jis subūrė tarpparlamentinių ryšių su Rusija grupę ir tapo jos vadovu. Žinoma, prisimenant jo sprukimą į šią šalį nuo Lietuvos teisėsaugos, tinkamesnį vadovą sunku būtų rasti. Maža bėdų, “kniazius” liko ir be Kalnaberžės dvaro, mat dėl nepriežiūros valstybė jį nacionalizavo.
Blyn, nekoks “vaizdzialis”, žvelgiant iš Uspaskicho pusės. Bet visai viltingas iš normalios teisinės valstybės pusės.