Demografinėse prognozėse viena naujiena gera, kita bloga: gyvensime ilgiau, tačiau po 50 metų Lietuvoje teliks 2,5 mln. gyventojų. Darbingo amžiaus (15–64 metų) žmonių dalis tarp visų gyventojų smuks nuo 59 iki 41 proc., o vyresnių nei 65 metų padvigubės nuo 16 iki 34 proc. Kaip sparčiai daugėja ilgaamžių, rodo ir tokie skaičiai: vyresnių nei 80 metų 1959 m. buvo 33,5 tūkst., o 2009 m. – per 116 tūkst.

“Eurostatas” prognozuoja, kad vyrų vidutinė gyvenimo trukmė per artimiausius 20 metų pailgės nuo dabar 66,3 (tai mažiausias rodiklis ES) iki 72,8 metų, o moterų – nuo 77,6 (trumpiau gyvena tik rumunės ir bulgarės) iki 81,9 metų. Tiesa, tai kuklesnės prognozės nei Prancūzijos ir Švedijos vyrams, kurie tuomet gyvens vidutiniškai 81–81,9 metų, ar šių šalių moterims, kurioms prognozuojama gyventi 86–87 metus. Beje, mus ilgaamžiškumu lenks ir kaimynai estai, kurių vyrams žadamas 74-erių, o moterims – 82,9 metų gyvenimas.

Siūlymo pensinio amžiaus ribą nuo dabartinės 60 metų moterims ir 62,5 metų vyrams pastumti iki 65-erių kritikai gąsdina, kad lietuviams vyrams teks dirbti beveik iki grabo lentos. Tačiau statistika rodo, kad jau sulaukę 65-erių Lietuvos vyrai dar gyvena vidutiniškai 16, o moterys – 17,9 metų (trumpiausiai latviai – 12,7 m. ir bulgarės – 16,3 m., ilgiausiai prancūzai: vyrai – 18,2, moterys – 22,7 m.).

Tačiau vardijant šiuos skaičius vertėtų neužmiršti ir kitų tyrimų: Baltijos šalių trejetukas bei Vengrijos ir Slovakijos gyventojai (tradicinių autsaiderių bulgarų ir rumunų duomenų nėra) po savo 65-ojo gimtadienio nugyvena trumpiausią laikotarpį nekankinami negalios. Ne visai tikslu tvirtinti ir tai, kad mes – smarkiai jaunesni už kitus pensininkai: Mykolo Romerio universiteto Socialinės politikos katedros lektorius Dainius Bernotas atkreipia dėmesį, kad nors daugelyje Europos išsivysčiusių šalių pensinis amžius – 65 metai, realiai trejais ketveriais metais jis mažesnis, nes nemažai žmonių pasinaudoja galimybe anksčiau išeiti į pensiją. Tačiau pasaulyje pasiektas mažiausias jaunų ir didžiausias senų žmonių skaičius verčia ilginti pensinį amžių, tą daro ar planuoja daryti daugelis ne tik Europos šalių. Tad ir mums vertėtų diskutuoti, kada ir kokiais tempais, o ne ar apskritai tai daryti.

Juolab kad Lietuvai, be pasaulinių visuomenės senėjimo tendencijų, prisideda dar dvi papildomos problemos: keleri metai iš eilės šalies natūralus prieaugis tūkstančiui gyventojų – minus 13,3–3,5, o emigracija savo mastu lenkia imigraciją. Visų šių skaičių rezultatas toks, kad vietoj dabar Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių ir vyresnių nei 65 metų santykio 1,6 liks po tiek pat dirbančiųjų ir pensininkų.