Visagino atominė elektrinė tikrai reikalinga, bet tik jei bus naudinga ekonomiškai – taip teigė visų trijų Baltijos šalių premjerai, praėjusią savaitę susirinkę į kasmetinį neformalų susitikimą, iš kurio tikėtasi kur kas daugiau – kad galbūt jau bus pasirašytas susitarimas dėl koncesijos.

Tačiau pasirašyta buvo tik politinė deklaracija. Tai liudija viena: ekonominis Visagino AE projekto aspektas Lietuvos partneriams kelia dar labai daug abejonių.
Tai, kad ekonominės perspektyvos priimant bet kokius sprendimus tampa svarbesnės už politinius ar socialinius motyvus, pripažino ir Latvijos premjeras Valdis Dombrovskis. Taigi pokalbis su Latvijos ministru pirmininku.

VEIDAS: Šiuo metu daug kalbama apie priežastis, kodėl Latvijai verta dalyvauti Visagino atominės elektrinės projekte. O kokios yra priežastys arba galimi scenarijai, kurie galėtų paskatinti Latviją iš šio projekto pasitraukti nepaisant 2006-aisiais pasirašyto susitarimo ir praėjusią savaitę dar kartą patvirtinto dalyvavimo projekte?
V.D.: Latvijos požiūris į šį projektą nekinta, konceptualus sprendimas buvo priimtas dar 2006 m., ir nuo to laiko projektas vystomas. Buvo pritraukti strateginiai investuotojai, dabar su kompanijomis deramasi dėl praktinių detalių. Mums pats svarbiausias dalykas yra komercinė nauda ir ar šis projektas pasiteisina Šiaurės šalių rinkose.

VEIDAS: Nesitrauksite iš projekto net jeigu Latvijos valdantieji patirs vis didesnį opozicijos ir visuomenės spaudimą?
V.D.: Šiuo metu reikia galvoti, kaip su šiuo projektu judėti pirmyn, o ne kaip iš jo pabėgti. Visi supranta, kad svarbu stiprinti energetinį saugumą, energetinį nepriklausomumą, didinti naujos kartos energijos gamybos pajėgumus.

VEIDAS: Tačiau dvišaliai projektai kol kas dažniau stringa negu pasiseka. Pavyzdys – ypatingu vangumu pasižymintis Rail Baltica projektas. Kas lemia tokį delsimą?
V.D.: Rail Baltica – didžiulis projektas ir jo kaina – taip pat labai didelė, todėl šiuo atveju svarbiausias klausimas yra finansavimas. Praėjusių metų lapkritį su ministrais sutarėme, kad šis projektas, jei bus vystomas, turės būti pripažintas europinės reikšmės projektu ir didžiąja dalimi turės būti finansuojamas iš ES, o ši suma turės siekti apie 85 proc. visos projekto vertės. Tai – būtina sąlyga projekto plėtojimui.

VEIDAS: Ar vis dar jaučiate nusivylimą, kad elektros tiltas su Švedija bus nutiestas ne iš Latvijos, o iš Lietuvos? Ar tai nesumažino jūsų noro apskritai šia jungtimi naudotis?
V.D.: Pirmiausia, tą jungtį reikia pastatyti, o tada reikia diskutuoti, ar ja naudosimės. Bet kuriuo atveju statyti tiltą iš Lietuvos buvo bendras sprendimas, o Latvija jau dirba savo darbą – iš ES lėšų stiprinimas elektros tinklas vakarinėje šalies dalyje, kad vėliau Latvija galėtų naudotis būsimąja jungtimi. Ar taip ir bus, priklausys grynai nuo rinkos ir ekonomikos, bet, šiaip ar taip, jungtis padės integruoti Šiaurės šalių rinkas.

VEIDAS: O ar tikite, kad Europos Komisija pritars jūsų siūlymui Latvijoje, o ne kurioje nors kitoje Baltijos valstybėje statyti regioninį suskystintų dujų terminalą?
V.D.: Kalbėti apie tai bus galima sulaukus Europos Komisijos išvadų. Mes manome, kad Ryga turi neabejotiną pranašumą, nes pasirinkus šią vietą prireiktų mažiausiai investicijų tiek į patį terminalą, tiek į vamzdyną Ryga – Inčukalns, o iš ten driektųsi jau egzistuojančios dujų tiekimo sistemos, per kurias dujos ir dabar tiekiamos tiek Latvijai, tiek Lietuvai, tiek Estijai.
2011 m. lapkritį nusprendėme paklausti Europos Komisijos pozicijos ir nutarėme šios nuomonės palaukti prieš darydami bet kokius sprendimus.

VEIDAS: Tačiau Lietuva ir Estija jau priiminėja sprendimus ir rodo pasiryžimą statyti savo suskystintų dujų terminalus, jei regioninis terminalas bus Latvijoje. Kaip vertinate tokius kaimynių norus?
V.D.: Kaip ir sakiau, joms pirmiausia reikėtų sulaukti Europos Komisijos išvadų, o ne imtis sprendimų užbėgant šioms išvadoms už akių. Svarbu įvertinti, kokiu atveju būtų didžiausia ekonominė nauda visam regionui.

VEIDAS: Kalbant apie ekonominę naudą, norisi dar kartą paklausti – kaip gi vis dėlto Latvijai pavyksta susitarti su Rusija dėl ženkliai mažesnių dujų kainų, jei lyginsime jas su kaina, kurią sumoka Lietuva?
V.D.: Pirmiausia noriu pabrėžti, kad vyriausybė šiose derybose visiškai nedalyvauja, nes tarpusavyje derasi akcinė bendrovė “Latvijas Gaze” ir “Gazpromas”. Svarbiausia tai, kad pastaruosius dvejus metus dujų kaina apskaičiuojama pagal nekintančią, nustatytą formulę, todėl deramasi ne dėl dujų kainos, o dėl nuolaidos. Jei neklystu, šiemet tokią nuolaidą gavo ir Estija.

VEIDAS: Kiek šių derybų sėkmę įtakoja prorusiškų interesų gynimas Latvijoje, nors aiškiai prorusiškai nusiteikusių piliečių, kaip parodė neseniai įvykęs referendumas dėl rusų kalbos statuso įtvirtinimo, yra mažuma, o ne dauguma?
V.D.: Reikia pasakyti, kad iniciatyva tokiu būdu geriau integruoti rusakalbius nepasiteisino. Sumanymas įteisinti rusų kalbos kaip antrosios valstybinės kalbos statusą buvo kategoriškai atmestas: tam pritarė tik 22,5 proc. balsavusiųjų, o 77,2 proc. pasisakė prieš.
Tačiau dabar svarbu patobulinti integravimo ir natūralizacijos politiką.

VEIDAS: O kaip vertinate tai, kad didžiuma Latvijos energetikos sektoriaus kompanijų priklauso tam pačiam “Gazpromui”, o Rusijos įtaką šioje Latvijos rinkoje yra neabejotina?
V.D.: Dabar svarbiausias klausimas, kaip įgyvendinti Trečiąjį ES energijos paketą, kaip užtikrinti trečiosios šalies prieigą prie infrastruktūros. Į tai reikėtų koncentruotis, nes tai užtikrins galimybę dujų rinkoje dalyvauti ir kitiems tiekėjams, o ne į tai, kiek kompanijų valdo “Gazpromas”. Ir nepasakyčiau, kad čia tinka žodis “didžiuma”. “Gazpromui” drauge su “E.ON Ruhrgaz” priklauso “Latvijas Gaze”, ir tai ne naujas sprendimas, jis buvo priimtas dar 1990-aisiais, pradėjus privatizacijos procesą. Žinoma, gali egzistuoti skirtingos nuomonės dėl to, ar šis sprendimas buvo geras.

VEIDAS: Įdomu, kaip dabar vertinate sprendimą nacionalizuoti skrydžių kompaniją “Air Baltic” ir ar šis sprendimas nepakenks Rygos oro uosto, kaip regioninio centro, įvaizdžiui ir finansinei situacijai?
V.D.: Rygos oro uostas buvo ir yra regioninis skrydžių aptarnavimo centras. Žinoma, jo situacija priklauso nuo skrydžių bendrovės padėties, bet jų interesai yra visiškai priešingi – vienas nori kuo daugiau apmokestinti, kitas – mokėti kuo mažiau.
Dabar valdome 99,8 proc. “Air Baltic” akcijų, tad šiuo metu svarbu stabilizuoti kompanijos finansus. Keičiama vadovybė, diegiamas naujas verslo planas. Bendrovė bus mažinama, mažės skrydžių krypčių – vietoje 70 liks apie 60. Bus siekiama ir didesnių pajamų iš keleivių. Paraleliai vyksta derybos ir su potencialiais investuotojais, kurie galėtų tapti strateginiais investuotojais, o tai reiškia, kad deramasi su stambia skrydžių bendrove.

VEIDAS: O kaip iš laiko perspektyvos vertinate Latvijos sprendimą pasinaudoti Tarptautinio valiutos fondo paskola? Jei palygintume dvi Latvijas – tokią, kuri pasinaudojo TVF pagalba, ir hipotetinę, nusprendusią pagalbos neprašyti, kurios situacija šiandien būtų geresnė, o valstybės skola – mažesnė?
V.D.: Šalis į TVF nesikreipia be labai rimtos priežasties, neateina ir nesako – nagi, duokite mums šiek tiek pinigų. Jei jau kreipiesi į TVF, tai situacija yra kritiška, nes visi žino, kad TVF sąlygos yra labai griežtos. Tai tarsi paskutinė galimybė. Taigi, reikėtų klausti, ne koks pasirinkimas būtų buvęs geresnis, o ar Latvija 2008-aisiais apskritai turėjo kitą pasirinkimą, turint omenyje, kad šalies biudžeto deficitas jau siekė 10 proc. BVP, o dar laukė “Parex” nacionalizavimas. Iš esmės tuo metu nebuvo kitos išeities kaip tik kreiptis į TVF, nes niekas daugiau nenorėjo Latvijai skolinti, o skolintis mums būtinai reikėjo.
Žinoma, tai nėra priežastis nutylėti šio sprendimo pliusus ir minusus. Minusai – tai jau minėtos TVF sąlygos, kišimasis į sprendimų priėmimą, be to, derybos sudėtingos ir dėl to, kad tenka susitarti tiek su koalicijos, tiek su socialiniais partneriais ir dar sulaukti parlamento pritarimo.
Užtat geroji pusė – mažos palūkanos, kurias mokame už TVF ir Europos Komisijos paskolas. Jos ženkliai mažesnės nei būtų tekę mokėti skolinantis rinkoje. Tai mums padėjo sutaupyti daug pinigų, ir jei 2009-aisiais biudžeto deficitas siekė 10 proc. BVP, tai 2010-aisiais jis jau buvo 9 proc., o pernai, mano žiniomis, buvo mažesnis už Lietuvos, kuri iš TVF nesiskolino.