Praėjusį pirmadienį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) pradėjo nagrinėti Seimo opozicijos skundą dėl švietimo ir mokslo ministro Dainiaus Pavalkio įsakymo, tautinių mažumų mokyklų abiturientams palengvinti lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Tuo tarpu Lenkijos teritorijoje gyvenantys ir šios šalies ugdymo įstaigose besimokantys lietuvių kilmės moksleiviai laiko tokį patį egzaminą, kaip ir visi kiti Lenkijos abiturientai. Todėl kyla klausimas, kada Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos vadovybė kreipsis į kolegas Lenkijos švietimo ir mokslo ministerijos strategus, kad šie irgi palengvintų lenkų kalbos brandos egzaminą lietuvių kilmės abiturientams, – tokiu klausimu pradėjome pokalbį su ministru D.Pavalkiu.
D.P.: Klausimas neteisingas, mes nesikreipsime į Lenkijos kolegas. Dabar mes laukiame lietuvių kalbos brandos egzamino rezultatų, tada analizuosime, kaip jį išlaikė lietuvių kalba dėstomų mokyklų ir, kaip išlaikė tautinių mažumų mokyklose besimokantys abiturientai ir, jei rezultatai bus panašūs, egzaminą tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams sunkinsime. Be to, dar reikia sulaukti ir LVAT sprendimo.
Vis dėlto mūsų strateginis tikslas – jog visi mokiniai laikytų vienodą lietuvių kalbos brandos egzaminą, kurį kol kas mes vertiname skirtingai, bet per vienerius – ketverius metus pereisime prie vienodo vertinimo.
VEIDAS: Mūsų savaitraščio užsakymu atlikta naujausia sociologinė apklausa rodo, jog daugiau kaip pusė, tai yra 51,4 proc. respondentų patartų savo atžaloms vykti studijuoti į užsienio aukštąsias mokyklas. O daugiau kaip ketvirtadalis visų respondentų pabrėžia maną, jog visos Lietuvos švietimo grandys vienodai silpnos. Kaip vertinate tokius apklausos rezultatus ir ką ketinate daryti?
D.P.: Vertinant mūsų moksleivių pasiekimus iš tarptautinių tyrimų matyti, kad mes esame visai arti Šveicarijos ar Izraelio. Tiesa, gerokai atsiliekame nuo skandinavų. Tačiau, nors skandinavų moksleivių pasiekimai yra itin aukšti, bet, remiantis kitais tyrimais, Skandinavijos šalyse yra daugiausia žmonių, sergančių depresija, be to šiuose kraštuose suvartojama daugiausia antidepresantų.
Taigi, mes turime apsispręsti, ar mūsų tikslas ir orientacija į švedišką socializmą, ar į Izraelio ir Šveicarijos versliškumą.
O dėl žmonių nepasitikėjimo mūsų aukštojo mokslo sistema, manau kaltos pačios aukštosios mokyklos. Iki šiol jos orientavosi į kuo didesnį studentų skaičių. Daugelis aukštųjų mokyklų nėra nusibrėžusios apatinės studentų pasiekimų ribos, tai yra su kokiu žemiausiu balu priima jaunuolius studijuoti. Todėl aukštosiose mokyklose yra daugybė nemotyvuotų, nenorinčių, o ir negalinčių mokytis jaunuolių, kurie sukuria problemas. Bet visuomenė mato, kad kai kurios aukštosios mokyklos tapo diplomų pardavimo kromeliais. Todėl aš Lietuvos universitetų rektorių konferencijoje (LURK) aktyviai paraginau universitetus įsivesti apatinę ribą – su kokiu žemiausiu balu priimama studijuoti jaunuolius tiek į valstybės finansuojamas, tiek į valstybės nefinansuojamas studijų vietas.
Žinoma, galbūt šitai mes turėtume aktyviau sakyti per žiniasklaidą, nes universitetai turi autonomiją ir kitaip, kaip tik paraginimais, mes negalime jų priversti įsivesti apribojimus stojantiesiems. Dar viena mūsų galimybė – finansiniai svertai. Tad, galbūt juoksitės, kai pasakysiu, kad šiuo klausimu sukurta dar viena darbo grupė, bet, manau, kad mums pavyks susitarti su autonomiškais ir nepriklausomais universitetais, kad jie, gyvendami iš viešųjų finansų, laikytųsi visuomenės ir Vyriausybės formuluojamų uždavinių, o Vyriausybė irgi laikysis universitetams duotų įsipareigojimų. Mat dabar mes nuolat girdime tiek Lietuvos pramoninkų konfederacijos, tiek Prekybos, pramonės ir amatų rūmų, tiek kitų verslo asociacijų, o ir visos visuomenės priekaištus, kad universitetai ruošia ne tai, ko reikia rinkai, o, ką jie gali paruošti.
VEIDAS: Ministre, bet jūsų paties vaikai: dukra Dainora ir sūnus Gintautas, taip pat studijavo ne Lietuvoje. Kodėl: ar tai reiškia, kad jūs, kaip tėvas, irgi nepasitikite mūsų aukštojo mokslo sistema?
D.P.: O kodėl galvojate, kad viską sprendžia tėvai. Mūsų šeimoje buvo demokratija. Mes su žmona savo dar šešiolikamečiam sūnui parašėme įgaliojimą, kad jis, besimokydamas KTU gimnazijoje atstovautų mus visuose tėvų susirinkimuose. Mes neidavome į tėvų susirinkimus.
Todėl ir studijas vaikams rinkome ne mes, o jie patys.
VEIDAS: Bet tėvai finansuoja vaikų studijas ir paprastai taria lemiamą “patariamąjį” žodį.
D.P.: Aš patariau ir sūnui, ir dukrai daryti taip, kaip jie nori. Beje, duktė išvažiavo studijuoti į vieną Anglijos koledžą šalia Londono, kuris, manau, niekuo ne geresnis nei Lietuvos kolegijos. Bet studijuodama Anglijoje ji tikrai įsisavino keletą dalykų: puikiai išmoko anglų kalbą, pramoko ispanų ir vokiečių kalbų bei pamatė pasaulio ir pazyliojusi suvokė, kad gyventi Lietuvoje nėra blogai, tad grįžo ir dabar pluša Kaune. Sūnus po studijų taip pat grįžo dirbti į Lietuvą.
Aš nuolat kartoju, kad mums nereikia bijoti, jog jauni žmonės išvažiuoja mokytis svetur. Aš taip pat studijavau ir Maskvoje, ir Londone, ir JAV, bet grįžau gyventi ir dirbti į Lietuvą. Svarbiausia, kad mes sudarytume sąlygas žmonėms, baigusiems svetur mokslus, grįžti į gimtinę, dirbti ir užsidirbti.
VEIDAS: Ir vis dėlto, ar keliate sau tikslą, kad tėvai labiau pasitikėtų švietimo sistema ir, kad Lietuvos moksleivių pasiekimai, pagal visus tarptautinius tyrimus būtų aukštesni nei yra šiandien? Ir kaip tai pasieksite?
D.P.: Mūsų pirmtakai daug lėšų investavo į profesinį lavinimą, kitas programas, bet efekto tai nedavė. Taigi, aš priėjau prie išvados, kad atskirų programų tobulinimas nieko neduos. Manau, kad mes tiesiog mokome moksleivius ne visai to, ko reikia šiandieniniam vaikui ir ne visai taip, kaip nori šiandieninis vaikas ir, kaip jis yra pasirengiąs priimti žinias. Naujosios technologijos pakeitė vaikus. Deja, nemaža dalis mokyklų vadovų ir mokytojų vis dar senoviškai žiūri į pamoką. Bet aš viliuosi, kad mūsų draugystė su suomiais, kurie yra lyderiai, pagal moksleivių pasiekimus, prisidės prie kaitos mūsų mokyklose.
Beje, neseniai Briuselyje vienas kolegas atkreipė dėmesį, jog suomiai yra lyderiai, nes šioje šalyje nėra mokytojus ir mokyklas “nuodijančios apskaitos sistemos”. Iš tikrųjų, tiek mokytojus tiek mokyklas žudo įvairiausių ataskaitų rašymas, skaičiavimas, visa ko kontroliavimas, programų iš viršaus nuleidimas. Suomijoje nėra iš viršaus nuleistų valstybinių mokymo programų, jie tik žino, ką kiekvienos klasės gale mokinys turi žinoti ir gebėti. Bet, kaip tai pasiekti yra asmeninė mokytojo atsakomybė: ar jis ves užsiėmimus klasėje, ar eis su mokiniais į muziejų, ar ant žolytės susėdę žiūrės į debesis ir filosofuos. Tiesa, aš nežinau, ar tai veiks Lietuvoje, bet manau, kad šitai yra vienas kelių.
VEIDAS: Lietuvos moksleiviai, ypač pradinių klasių ir progimnazijų, bei jų tėvai, yra visiški mokytojų įkaitai. Valstybinėse mokyklose vaikus moko daugybė tingių, technologiškai mažaraščių, rėksnių mokytojų. Gerų ir labai gerų mokytojų, deja, mažuma. Tad, vargu, ar daugiau teisių suteikimas mokytojams “lūzeriams” pakeis padėtį valstybinėse mokyklose. O, kad ji yra dramatiška bene geriausiai parodo stojimas į geriausių privačių gimnazijų penktąsias klases. Štai, į Vilniaus jėzuitų ir Kauno jėzuitų gimnazijų penktąsias klases konkursai seniai viršijo universitetinius – į vieną vietą pretenduoja apie 3,5-4 ketvirtoko. Ar galvojate kažką daryti, kad savivaldybių mokyklos atsikratytų mokytojų lūzerių?
D.P.: Kažkurios iš elitinių gimnazijų tinklapyje yra šūkis, jog ją abiturientai baigia be repetitorių. Žmonėms iš tikro reikia kokybės, todėl į elitines gimnazijas ir yra tokie dideli konkursai.
Bet, remiantis įvairiais tyrimais, mokyklose kokybę nuo 40 iki 50 proc. lemia lyderis. Šitai, beje, kalba ir švietimiečių profesąjungų lyderiai Eugenijus Jesinas ir Audrius Jurgelevičius. Jie gina ne mokyklų vadovų, o mokytojų interesus ir pabrėžia, kad vaikų nesurenkančių mokyklų mokiniai ir mokytojai kenčia dėl lyderių pasyvumo, nesutvarkytos bazės, reklamos nebuvimo.
Todėl aš nematau nieko blogo, kad būtų įvesta mokyklų direktorių atestacija ir rotacija, tarkime, kas penkeri – šešeri metai. Direktorius neturi sėdėti vienoje vietoje iki gyvos galvos. Žinoma, jei, tarkime, žmogus vadovavo mokyklai dešimtmetį, tai jokiu būdu nereiškia, kad mes jį išmesime lauk, bet mes turime jį pakelti nuo kėdės, pažiūrėti, ką ir, kaip jis darė, bei nutraukti visas jo šakneles su ta įstaiga.
Be to, mokyklose mes turime didelį būrį pensininkų, kurie jau turi užsitarnavę socialines garantijas ir turėtų būti baigę mokytojo karjerą, bet jie nenori niekur trauktis, nes garantijos kuklios. Tad mes planuojame sukurti ministerijos valdomą fondą, kuris padėtų dėl vaikų mažėjimo besitraukiančioms mokykloms, kurios turi atleisti dalį mokytojų, solidžiai atsisveikinti su pensinio amžiaus mokytojais. Mes materialiai remsime tokių mokyklų pedagogus, jiems mokėsime solidžias išeitines kompensacijas. Tuo pačiu tai paskatins kadrų kaitą, nes dabar pedagogikos universitetus baigę, šviežių idėjų kupini specialistai sunkiai įsilieja į mokyklas.
VEIDAS: Bet ar tikrai fondas išspręs visas švietimo bėdas ir mokyklos atsikratys visų tingių ir naujoviškai negebančių dirbti mokytojų. Juk iš tikrųjų tik Darbo kodekso pakeitimai (kurie leistų mokyklos direktoriui, lengviau atleisti prastą mokytoją ) gali išspręsti švietimo bėdas. Nes dabar teismai dažnai grąžina atleistus prastus mokytojus į darbą, nes jie nenustatinėja, geras jis ar blogas.
D.P.: Vedančioji koalicijos jėga yra Socialdemokratų partija. Ir aš netikiu, kad jie sutiks keisti darbo kodeksą ir bloginti savo elektorato – “darbo žmonių” sąlygas. Todėl galvoju, kad turime rasti neprievartinį būdą susitarti.
VEIDAS: Jūs daug laiko skiriate susitikimams su profsąjungomis, tuo tarpu tarkime JAV švietimo vadybininkai atvirai sako, kad profsąjungos yra nedirbančių ir nenorinčių dirbti gynėjai, tad politikai neturėtų jiems pataikauti. Todėl JAV prastų mokyklų klausimas sprendžiamas labai paprastai – švietimo strategai suformuluoja tikslą ir, jei per numatytą terminą, tarkime, 1-3 metus jo nepavyksta pasiekti, mokykla išformuojama: vaikai paskirstomi po kitas mokyklas, o mokytojams pasakoma “viso gero”. Ką jūs ketinate daryti su mokyklomis, kurių abiturientų valstybinių brandos egzaminų rezultatai yra pasibaisėtinai prasti?
D.P.: Aš sutinku, kad profsąjungos nebus ta institucija, kuri skatins dideles reformas, bet profsąjungos atspindi dalies mūsų dirbančiųjų visuomenės nuostatas ir lūkesčius, tad į jas reikia reaguoti. Be to, paskutiniai trys kritę ministrai krito nuo profsąjungų rankos. Tad, manau, kad tik šnekėjimasis prie vieno stalo gali duoti naudą visom suinteresuotoms pusėms.
O kalbant apie gimnazijų pasiekimus, tai galbūt mokyklos, esančios paskutinėje vietoje pagal brandos egzaminų išlaikymą, absolventai yra tikri Lietuvos patriotai, dirbantys Lietuvos laukuose ir labai gražiai kalbantys lietuviškai. Šito irgi reikia.
VEIDAS: Jeigu Lietuvos laukuose dirbantys patriotai, baigę gimnazijas atsilikėles, labai taisyklingai kalbėtų lietuviškai, tai ir valstybinius brandos egzaminus išlaikytų gerai. Deja, matome, jog metai iš metų jie lietuvių kalbos egzaminą “išlaiko” nuliais. Ir tai yra mokytojų, ir mokyklos darbo brokas.
D.P.: Kalbėsiu atvirai: deja, mes neturime valios uždaryti prastai dirbančių mokyklų bei paskirstyti vaikų po kitas mokyklas. Mokyklų steigėjai yra savivaldybės ir ši funkcija priklauso joms. Ministerija tik nustato žaidimo taisykles. Bet žaidėjai, savivaldybės, jaučia didžiulį gyventojų spaudimą dėl mokyklų tinklo mažėjimo, profiliavimo.
Antra vertus, galbūt ir reiktų daugiau griežtumo, bet mes tikimės, kad naujai paruošta ne mokinio krepšelio, o klasių krepšelių finansavimo tvarka leis mokykloms geriau tvarkytis ir padės išmesti nepažangų jaunuolį iš mokyklos.
VEIDAS: Su profsąjungų lyderiais susitinkate nuolat, o ar buvote susitikęs, ar išklausėte geriausių gimnazijų: Vilniaus licėjaus, KTU gimnazijos, Jėzuitų gimnazijų, Žirmūnų, Biržiškos, KJG, Ąžuolyno, Š.Aleichemo, Šiuolaikinės mokyklos centro vadovų siūlymų, kaip gerinti švietimo sistemą?
D.P.: Liūdna pasakyti, bet takoskyra tarp rajoninių ir šitų elitinių gimnazijų milžiniška, nors finansavimą ir vienos, ir kitos gauna tokį patį. Bet elitinių gimnazijų sėkmę lemia aktyvūs lyderiai ir atsirenkami mokiniai.
VEIDAS: Nevisai taip, nevisos vadinamos elitinėmis gimnazijos daro mokinių atranką, tarkime, nei J.Balčikonio, nei Panevėžio 5 gimnazija jos nedaro, o rezultatai puikūs, todėl mokinių pasiekimai tikrai nėra tiesiogiai priklausomi nuo geografijos.
D.P.: Matyt, daro neoficialią atranką.
VEIDAS: Per penkerius metus studentų skaičius Lietuvos universitetuose ir kolegijose sumažėjo drastiškai, kai kur net – per pusę. Kiek valstybė kišis į tolimesnius procesus, ar bus tik stebėtoja ir jaunimas toliau stos į neperspektyvias aukštąsias mokyklas?
D.P.: Aukštųjų mokyklų skaičiaus tikrai nemažinsime. Vertinant universitetų ir kolegijų struktūrą būtina žvelgti į tarptautinį kontekstą. Europos Komisija (EK) ir Europos Taryba (ET) planuoja, kad, jei per artimiausius trejus – penkerius metus visu pajėgumu pradės veikti vadinamų atvirų interneto universitetų sistema, Europoje neliks apie 90 proc. visų universitetų. Ir aš nemanau, kad Lietuva bus išskirtinė ir jos šitai nepalies. Jau dabar atviruose interneto universitetuose yra nuo 350 iki 400 tūkst. studentų. Sistemos esmė: pastudijavęs internetu ir gavęs sertifikatus, pažymėjimus, kad baigei šį universitetą ir įgijai tam tikrą specializaciją, gali toliau vykti tęsti studijų į geriausius pasaulio universitetus: Stanfordą, Oksfordą, Kembridžą ir gauti jų diplomą.
Ekspertai aiškina, kad netrukus jaunuoliai įgys žinias interneto erdvėje, o po to atvyks į didelių universitetų filialus atlikti fizikos, chemijos bandymų, laboratorinių darbų, praktikos darbų ir taip įrodys, kad jie tikrai studijavo universitete ir įgijo žinias. Taip jaunuoliai gaus ne vieno, o keletos universitetų diplomus. Beje, šitai jau prieš kurį laiką pradėjo daryti M.Romerio universitetas per jungtines studijų programas su užsienio šalių universitetais.
Manoma, kad ateityje socialinių mokslų studijos sutrumpės nuo ketverių iki pusės metų.
Atrodo, kad šitą problematiką suvokia ir Lietuvos universitetų rektoriai. Todėl mes jokių aktyvių universitetų jungimo, naikinimo, uždarymo judesių nedarysime.
Bet tuo pat metu diskutuojame ir su universitetų vadovais, ir su politikais, kad universitetams reikia liautis rengus automobilio dešinio priekinio rato inžinierius. Mes turime priimti jaunimą į inžinerijos studijas, o po dvejų metų skirstyti į siauresnes specializacijas, tarkime, inžinierius mechanikas, inžinierius elektrotechnikas, o paskutiniais studijų metais dar labiau siaurinti studijų profilį.
VEIDAS: Kitaip tariant, perimsime Vakarų praktiką, kad pirmaisiais dvejais metais studijuojami bendrieji dalykai, o specializacija renkamasi paskutiniais studijų metais?
D.P.: Taip, turime perimti modulinį mokymą. Manau, tai yra ateitis. Tik šitaip užtikrinsime universitetus baigusių žmonių įsidarbinamumą.
Beje, neseniai bendravau su Prancūzijos švietimo ministre. Jai sakiau, kad Lietuvoje 5 proc. arba 860 specialistų, baigusių universitetus, kasmet neranda darbo ir po ilgų paieškų nueina persikvalifikuoti į profesines mokyklas, kur įgyja amatą. Ji mane nuramino, kad pas juos yra tas pats. Prancūzijoje šiandien daugiau nei 500 universitetus baigusių teisininkų neranda darbo. Bet jų pramonei stinga apie 800 tūkst. inžinierių. Tad man tapo lengviau išgirdus Prancūzijos kolegę. Todėl mes, matydami mūsų rinkos poreikius, valingai nusprendėme šįmet daugiau studijų krepšelių skirti technologijos ir inžinerijos studijoms, policijos bei slaugos specialistų ruošimui.
Tiesa, kolegijos autonomijos neturi, tad jų kontrolę tikrai griežtinsime visais įmanomais būdais, nes matome daug blogų dalykų. Iš tikrųjų daugelis buvusių technikumų, tapę kolegijomis, pagal savo mentalitetą, darbo stilių ir toliau liko technikumai. Mūsų pirmtakai palaimino, kad kolegijose, kaip ir universitetuose, vadovus rinktų tarybos.
VEIDAS: Universitetai ir kolegijos jungsis ir mirinės be jūsų ir ministerijos įsikišimo. Bet ar jūs galite garantuoti, kad šiandieniniai abiturientai gaus diplomus, jog jie neliks be nieko jei jų pasirinktos tuštėjančius aukštosios mokyklos bankrutuos.
D.P.: Reikia stoti ten, kur yra rimta mokykla, turinti pakankamą studentų skaičių ir rengia rinkai reikalingus specialistus, kurie galės darbintis tiek Lietuvoje, tiek bet kurioje kitoje ES šalyje. Jei abiturientų nepurto fizika, chemija, matematika, geometrija, tai reikėtų stoti į technologinės krypties studijas. Šitų specialistų poreikis tiek Lietuvoje, tiek ES yra didžiulis.
VEIDAS: Ką Vyriausybė, atsižvelgusi į prastėjančias demografines tendencijas, žada daryti su kitų metų švietimo biudžetu: paliks tokį patį ar mažins?
D.P.: Klausimas provokacinis. Ministerija jau ruošiasi susitikimui su premjeru ir jo komanda dėl kitų metų biudžeto. Iš tikrųjų šiandien švietimas gauna tik 4,7 proc. nuo BVP. Tuo tarpu ES rekomenduoja skirti ne mažiau kaip 6 proc. nuo BVP. Ankstesnė Vyriausybė, parengusi šių metų biudžetą, pinigus švietimui mažino dėl krizės, tad mes dabar turime apie ką pasišnekėti su koalicijos parneriais.
VEIDAS: Daugybė ekspertų kritikuoja ES parmos skirstymą švietimui ir mokslui per 2007 –2013 m. finansinį laikotarpį: pristatyta gausybė slėnių, bet rezultato nematyti. Tad įdomu, kaip koreguosite 2014-2020 m. perspektyvos lėšų skyrimą?
D.P.: ES keičia paramos lėšų skyrimo taisykles. Infrastruktūros projektams, naujiems slėniams statyti pinigų nebebus skiriama. Dabar bus finansuojami vadinami mirties slėniai. Mat Europa labai išsiskiria savo mokslo lygiu: tyrinėjimais, publikacijom, kurie sudaro apie trečdalį visos pasaulio mokslo produkcijos, bet yra didžiulis plyšys tarp mokslo pasiekimų ir jų įdiegimo į gamybą. Šis procesas vadinamas mirties slėniu. Tad pagrindinis ES tikslas, kad mokslo atradimai eitų tiesiai į gamybą.
Mano, kaip ministro tikslas, artimiausiu metu susodinti mokslininkus, kurie elgiasi, kaip mokslininkai ir verslą, kuris nieko nenori įsileisti, kad jie pradėtų bendradarbiauti.
Antra vertus, gali būti, kad kai kurie slėniai nieko nesukurs, jie liks tik universitetų materialinės bazės pagerinimu. Na, ką gi, gal irgi nėra blogai: pasistatė geresnį pastatą, nebėga stogas, tad nereikės jo remontuoti 10-15 metų.
Kita vertus, yra slėnių, ypač Kaune, kurie sukasi labai sėkmingai. Pirmiausia, KTU. Gal šitai lemia ir tai, kad KTU vadovauja labai verslus žmogus Petras Baršauskas. KTU slėnis sėkmingai dirba su Stanfordu, prikurta įvairių mokslo ir verslo įmonėlių.