Balandžio 17 d. koncertas Kauno filharmonijoje bei balandžio 25 d. koncertas Vilniaus Piano.LT salėje – tai vienintelė proga šiame sezone išgirsti pianisto Kasparo Uinsko solinius pasirodymus Lietuvoje. Koncertų programoje – F. Šopenas ir J. Brahmsas. Dvi vienos įspūdingiausių romantinio periodo sonatų klausytojus nukels į jausmų, audrų ir grožio kupiną pasaulį.

Į darbų karuselę įsisukęs pianistas K. Uinskas iškart po koncertų Lietuvoje vyksta su savo pasirodymais į Londoną, Braziliją, Rusiją, Briuselį, Čekiją, Rumuniją ir eilę kitų vietų. Skirtingos programos, nauji soliniai ir koncertų su orkestru repertuarai pianisto grafike laiko nepalieka beveik niekam. Tad ir mums pavyko Kasparą sugauti keliolikos minučių interviu pakeliui į filmavimus televizijoje.

Lietuvos klausytojai tik ką turėjo progą mėgautis Jūsų koncertu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Atlikote J. Brahmso koncertą fortepijonui ir orkestrui, vos už poros savaičių solinė programa su F. Šopeno ir J. Brahmso kūriniais, sakykite, ar dar turite laiko miegui?

Taip, grafikas išties įtemptas, tačiau miegas yra būtent tas dalykas kam dar skiriu dėmesį. Man tiesiog būtina miegoti 7 – 8 valandas per parą, kad galėčiau dirbti. Jeigu nepavyksta to padaryti, organizmas kaupia skolą, kurią vėliau sunkiai atiduodu.

Kiekvienais metais Lietuvos publikai dovanojate po savo solinį rečitalį. Kuo šie koncertai bus ypatingi?

Visų pirmiausia ypatinga bus programa. F. Šopeno ir J. Brahmso sonatos, beje abi jos pažymėtos 3-iuoju numeriu, yra vienos didingiausių romantinio periodo sonatų. Subtiliai ir dramatiškai F. Šopeno muzikai kontrastuos monumentalus ir simfoniškas jaunojo J. Brahmso pasaulis. Šiais metais pats sau dar kartą atradau J. Brahmso muziką. Ji tokia galinga ir maštabinė. Kaip tik vakar pagalvojau, jog stebėtina, kaip šis kompozitorius, šalia tokių romantizmo milžinų kaip F. Šopenas ar F. Listas sugebėjo atrasti savo kryptį ir sukurti visiškai unikalų pasaulį, kuriame kai kurie kūriniai fortepijonui paverčiami tarsi simfonijomis. Taigi koncertas bus išties spalvingas, atskleidžiantis du romantinės epochos veidus.

Kiek kartų per sezoną atliekate tą pačią programą?

Labai įvairiai. Ideale būtų tą pačią programą groti visus metus, kadangi su kiekvienu koncertu ji kinta, auga, atsiranda vis naujos spalvos. Aš pavyzdžiui šią programą šalia kito repertuaro dar atliksiu apie dešimtį kartų šiais metais.

Eiliniam klausytojui dažnai iškyla klausimas, kiek gi laiko užtrunka išmokti tokios apimties kūrinius?

Priklausomai nuo to, kiek laiko turi. Šiais ypatingo lėkimo laikais, mokytis tenka greitai. Jeigu turiu 2 – 3 mėnesius, tai jau labai gerai. Tačiau, žinote, tai, kas klausytojui – ne muzikantui atrodo, jog yra neįgyvendinama, atlikėjui – tai visiškai normalu. To mokomės nuo mažumės, esame įpratę įsiminti šiuos sudėtingus tekstus. Praktiškai turbūt nėra koncerto, po kurio neatsirastų bent vienas klausytojas, kuris neužduotų klausimo, kaip galima sugroti tokią muziką be gaidų. Kaip ir sakau, tai mūsų profesija, ties kuria mes dirbame daug ir sistemingai. Tad išmokti tikrai įmanoma.

Na, o dabar aš užduosiu klausimą, kurį irgi turbūt dažnai girdite. Sakykit, ką visgi atlikėjas mąsto grojimo metu, kokios mintys sukasi jo galvoje?

Jūs visiškai teisi, čia klausimas numeris 2 pagal populiarumą. Aš stengiuosi pasiekti maksimalią koncentraciją prieš grojimą ir turiu prisipažinti – tuo metu galvoje mažai minčių. Tiesiog visas esi muzikoje, galvoji apie atliekamą kūrinį ir scenoje stengiesi pasinerti į muzikos garsų stichiją. Daug minčių ir vaizdinių galvoje būna darbo, repeticijų metu, kuomet dar tik ruoši kūrinį.

Lietuvoje koncertuojate vos vieną, du kartus per metus. Kodėl taip retai?

Išties aš ir pats kartais pagalvoju apie tai. Mūsų šalyje klausytojų, ne muzikantų tarpe dar nėra įprasta sekti paskui atlikėją, domėtis jo naujomis atliekamomis programomis. Tačiau atlikėjas, kaip ir kompozitorius, ar poetas, ar dailininkas, savo pasirodymu kalba, kiekvieną kartą jis pasako vis kažką naujo. Tikiu, kad situacija pamažu keisis ir ta baimė klausytis to paties muziko kelis kartus pranyks.

Dažnai tenka girdėti, jog Lietuvos atlikėjai atvirai konkuruoja tarpusavyje. Ką apie tai galvojate?

Na, nežinau, sunku pasakyti – aš nekonkuruoju su niekuo. Stengiuosi eiti savo keliu ir siekti savo užsibrėžtų tikslų niekam netrukdydamas. Muzika man yra visa ko prasmė, tad į ją aš ir koncentruojuosi. Apskritai tik džiaugiuosi, jog lietuvių atlikėjai kažko pasiekia, tampa žinomais pasaulyje. Kuo daugiau mūsų menininkai kažko pasieka, tuo geriau visai šaliai. Na, o kad aš nebijau konkurencijos su kitais, tikriausiai labiausiai įrodo tas faktas, jog kartu su “Naująja muzikų karta” į Lietuvą atvežame unikalaus talento atlikėjus iš viso pasaulio ir rengiame jiems koncertus čia. Manau, jog menininkai turi vienytis, o ne konkuruoti tarpusavyje. Vietos užteks visiems, pasaulyje tiek koncertų salių ir žmonių, kuriems patinka klasikinė muzika. Žinote, o jei jau kalbėti apie konkurenciją, tai tokiu atveju mūsų šalies atlikėjai turėtų konkuruoti ne tarpusavyje bet su tuo, kas pasaulyje yra geriausia ir pripažinta, bei stengtis pasiekti tą lygį. Prisipažinsiu, kartais tenka nustebti, kai patys muzikantai nelabai džiaugiasi vieni kitų sėkme, tačiau, manau čia tinka ta patarlė, jog jei kažkas piktai kalba apie tavo pasiekimus, reiškia viską darai teisingai. O tie kurie turi laiko piktintis, vadinasi nieko nedaro ir turi per daug laisvo laiko.

Tiesa, kad daug dėmesio skiriate ir augančiai jaunajai muzikų kartai?

Taip, Lietuvoje auga nauja, stipri ir talentinga karta. Aš džiaugiuosi, galėdamas pasidalinti savo žiniomis ir patirtimi su jais. Kartu su “Naująja muzikų karta” nuolat rengiame meistriškumo kursus, kuriuos vedžiau ir aš pats ir mūsų įstaigos atlikėjai, be to organizavome ir festivalį, kuriame studentai turėjo galimybę ištisas dešimt dienų semtis žinių festivalio akademijoje. Dar ir šiandien gauname iš jų laiškus, kuriuose jie prisimena šį įvykį. Man gana dažnai skambina mokiniai, prašydami juos paklausyti, ir visuomet tai darau su dideliu malonumu. Man patinka, kada jie mąsto atvirai, ieško ir pasiruošę priimti naudingus patarimus.

Sakykit, ar lengva gyventi su menininku?

Manau, kad nėra labai paprasta. Nors ne aš turėčiau apie tai kalbėti, bet, žinoma, žmogui esančiam šalia, reikia prisitaikyti ir prie neįprasto grafiko, ir skirtingų nuotaikų. Tačiau, manau, tame yra ir savotiško žavesio, kaip kad galimybė stebėti kūrybinį procesą iš vidaus ir būti jo dalimi. Apskritai tai, ką pasiekia menininkas ir tai, kas matoma viešumoje, nėra vien tik jo vieno rezultatas. Daug žmonių prisideda prie to, pirmiausia šeima, tuomet pedagogai, žmonės kurie tiki tavim ir dar daug daug svarbių sudedamųjų dalių, kurių visuma ir sukuria menininkui galimybę būti ten, kur jis yra…

Pianistas Kasparas Uinskas, koncertai Lietuvoje:

Balandžio 17 d. 18.00 val. – Kauno filharmonija

Balandžio 25 d. 19.00 val.- Piano.LT Koncertų salė, Vilnius

Atlikėjo kviečiame klausytis:

http://www.youtube.com/watch?v=ov1bQb38OFE

http://www.youtube.com/watch?v=kmG1ICMJWCM&feature=related

http://www.youtube.com/watch?v=tS6Dxa8Ze_U