Valdančiųjų galutinio atsakymo dėl Visagino atominės elektrinės (VAE) nesulaukia ne tik Lietuva, bet ir projekto partneriai latviai, estai ir japonai, o “Gazprom” gąsdina, kad dujų kainą kitąmet kels iki 1,6 tūkst. Lt už 1 tūkst. kub.m. Seime – energetikos srities teisės aktų pataisos, diegiama nauja energetikos įmonių valdymo schema. Kaip ši situacija pasireikš vartotojui – „Veido“ interviu su „Lietuvos energijos“, didžiausios elektros energijos gamintojos Lietuvoje, generaliniu direktoriumi Daliumi Misiūnu.

VEIDAS: Visai realus variantas, kad Lietuva bus be VAE. Kokių naujų elektros generavimo šaltinių ar esamų atnaujinimo prireiks tokio scenarijaus atveju?

D.M.: Studijose dėl VAE toks scenarijus nebuvo išsamiai išnagrinėtas. Žinoma, kai ką padarysime privalomai: dabartinę seną dujinę kogeneraciją pakeisime į biokuro įrenginius, atsiras kažkiek naujų vėjo jėgainių, saulės energetikos po nesenų reformų matyt nedaugės. Bet kuo bus užpildyta likusi elektros dalis, nėra aišku. Formuojama nuomonė, taip pat ir studijoje dėl VAE, kad gal reikia gyventi kaip šiandien: elektros importo dalis didžiulė (apie 70 proc.), bet viskas lyg ir stabilu – nors kaina biržoje kartais užkyla, bet vidutinė visai gera. Tačiau ar toks scenarijus geriausias? Deficitinėmis valstybėmis mažai kas nori būti. Bet jei ir mes norime būti nedeficitine, pasirinkimų, ypač ekonomiškai pagrįstų, labai mažai. Atsinaujinantys energijos šaltiniai pagrįsti subsidijomis, be to šalia jų visada reikia turi turėti rezervą – bazinę gamybą. Biokuras kogeneracijai gerai, bet vien tik elektros gamybai būtų labai brangu ir taip pat tektų subsidijuoti. Anglis gerai, kur jos yra, o mums ją tektų importuoti, o pasistatyti naują anglimi kūrenamą jėgainę reikalauja didelių investicijų. Dujinę elektrinę Elektrėnuose turime naują, bet dujos labai brangios ir elektros gamybą reikia subsidijuoti. Atominei, ko gero, irgi reikėtų finansinės garantijos iš valstybės.

Scenarijus labai neaiškus ir pabandyti jį padaryti aiškesniu galima tik priimant sprendimus ne valstybės, o viso regiono mastu. Lietuva savos gamybos atžvilgiu iš baltijiečių blogiausioje situacijoje, bet vis tiek visi esame viename laive ir arba kartu nuspręsim kažką padaryti, arba pirksim energiją iš kitų.

VEIDAS: Kai kas mano, kad tai visai neblogai – juolab po poros metų turėsime jungtis į Švediją ir Lenkiją, netrukus regione atsiras naujų atominių.

D.M.: Nemanau, kad regione bus pigios elektros perteklius: vieni pajėgumai statomi, bet kiti uždaromi, nes pasensta ar dėl politinių sprendimų (kaip kad Vokietijoje atominės elektrinės). O vartojimo tendencijos gali būti kylančios, ypač atsigaunant ekonomikai.

Nereikia visai nuvertinti ir saugumo, taip pat ir ekonominio, dedamosios. Kartais svarbiau žinoti, kad moki ne mažiausią kainą, o tą kainą, kurią žinai iš anksto ir kuri yra stabili. Dujos kažkada irgi buvo labai pigios – ir ne taip seniai: prieš aštuonerius metus 1 tūkst.kub.m kainavo 300 Lt, paskui 500-600 Lt, visi sakė – kas bebūtų, už 900 Lt tikrai gausim. Taip skaičiuota ir naujojo bloko Elektrėnuose galimybių studijose. Bet dabar dujos kainuoja 1,4 tūkst. Lt. Kas gali paneigti, kad po dešimt metų to paties nebus su elektros kainomis?

VEIDAS: Tai jūs – VAE entuziastas?

D.M.: Nevadinčiau savęs VAE entuziastu, bet, manau, kad nieko nedaryti nėra gera strategija, o ir ką daryti, kaip minėjau, daug variantų nėra. Faktas, kad išliksime atominė valstybė – kol nebaigsime Ignalinos AE uždarymo darbų mums galios branduolinės valstybės teisinis reguliavimas, turėsime išlaikyti infrastruktūrą, o tai taip pat išlaidos. Galbūt iš to galėtume išgauti kažkokią naudą. Lyginant su dabartine rinkos kaina, VAE elektra būtų brangesnė, nors kokia bus rinkos kaina 2023 m. prognozuoti neįmanoma, nes oficialiose skirtingų šaltinių prognozėse ji nuo 15 iki 40 ct.

Didelių energetinių projektų vystymo modelis turi būti stipriai susijęs su verslo – ekonomikos variklio poreikiais. Suomijoje AE statomos vadinamuoju „Mankala“ metodu – susimetame ir pasistatome, kad žinotume, kiek kainuos elektra. Žinoma, ne visuomet išeina, kaip tikėtasi, ką rodo ir suomių “Olkiluoto 3” projektas. Kertinė tokio modelio idėja – geriau žinoti, kiek mokėsi, nei baimintis, kad prarasi galimybę nusipirkti pigiau.. Ar geriau gauti stabilų atlyginimą ar pirkti “Tele loto” bilietus ir tikėtis laimėjimo?

VEIDAS: Bet energetikos megaprojektai kainuoja, o nedidelė Lietuva – vienintelė Europoje, užsimojusi imtis iš karto penkių. Kiek tai užkeltų VIAP (viešuosius interesus atitinkančių paslaugų) dedamąją energijos tarifuose?

D.M.: Deja, pas mus kaip apie siekiamybę kalbama apie projektus, o ne jų tikslą. Mums reikia ne projektų, o geresnės elektros, dujų, šilumos kainos. Kartais gali atrodyti, kad viską norime turėti savo ir didelius. Vieną tokį pavyzdį Elektrėnuose matau pro savo kabineto langą – sėkmingai užbaigtas naujojo bloko statybos projektas, tačiau gamyba jame nekonkurencinga. Reikia labai gerai pagalvoti, kiek norime ir kiek galime sau leisti, juolab nebūtinai penki ar šeši projektai duos daugiau naudos nei trys ar keturi. Svarbu turėti

strategiją su visumos vaizdu, kompleksinė vertinimą. Pavojinga vertinti atskirus projektus, nes tuomet vieni yra už projektą ar technologiją, kiti prieš, bet nėra kokybiškos alternatyvų analizės. Pastaruoju metu buvo šuolis su megaprojektais ir dar, pavyzdžiui, nesiejant

suskystintų dujų terminalo projekto su dujų vartojimo tendencijomis, biokuro plėtra ir pan. O tokių sąsajų reikia, kad žinotume, kur norime eiti. Eidami į visas puses tuo pačiu metu, galime likti toje pačioje vietoje.

VEIDAS: Tai kaip jūs sudėliotumėte prioritetus?

D.M.: Man atrodo, reiktų siekti konkurencingos ir stabilios elektros kainos. Tiesa, sakome, kad dabar pas mus didmeninė elektros kaina žema, bet gyventojai už ją moka vis daugiau, nes didėja VIAP, dabar beveik 10 ct. Labai svarbu, kiek moka verslas, nes tai verslas moka žmonėms algas, iš kurių jie moka už elektrą. Jei išstumsime iš šalies pramonės gamybą, nes energetika jiems bus per brangi, tada nereiks nei suskystintų dujų terminalo, nei elektros tinklų sinchronizacijos.

Man atrodo, kad reikia turėti didesnę nei dabar, bet tikrai ne 100 proc. elektros gamybos dalį. Reikia labai tiksliai suskaičiuoti, kiek kainuotų sinchronizuotis su Europos tinklu, nes tokių skaičiavimų nėra.

Dėl dujų – be abejo, reikalingas antras šaltinis, nes derantis su vieninteliu tiekėju niekada negausi geros kainos. O kur matome, kad derėtis beviltiška, reikia mažiau vartoti. Tai dar vienas frontas, kurį reikia atidaryti. Tikiuosi, renovavimas pasieks pagreitį.

Dėl šilumos – reikia modernizuoti šilumos gamybą, ypač didžiuosiuose miestuose, naudoti vietinį kurą (biokurą) ir įdiegti efektyvią biokuro paruošimo grandinę.

VEIDAS: Bet kiek realus VIAP dydis, jei kilus skandalui dėl Lietuvos elektrinės VIAP dedamosios nauja valstybės politinė valdžia rado galimybių jį sumažinti?

D.M.: Kalba buvo apie kvotos dydį, kiek reikia pagaminti elektros Elektrėnuose. Tai nustato perdavimo sistemos operatorius. Galima ir mažiau ar visai negaminti, bet tai būtų per radikalu ir nekoks signalas rinkai. Dar labiau priklausytume nuo importo, be to, gali nukentėti sistemos stabilumas.

O VIAP yra ir kitose šalyse: Latvijoje panašus kaip pas mus, Estijoje gal kiek mažiau, Skandinavijoje – mažiau, apie 5 ct, nes ten daug hidro ir atominės energetikos, o tai pigios technologijos. Bet vokiečiai moka apie 15 ct „viapo“ už saulės ir vėjo energetiką.

VEIDAS: Kiek realiai dirbo pernai spalį iškilmingai atidarytas naujas Elektrėnų blokas?

D.M.: Apie pusantro du mėnesius ir artimiausiu metu tikrai daugiau nedirbs, nes dujų kaina tokia, kad tai keltų elektros kainą. Europoje daugelyje šalių tokie blokai dirba tiek pat mažai. Ar jo reikėjo? Situaciją rinkoje buvo sunku prognozuoti, bet kuo nebuvo pasinaudota, tai galimybe tuo pačiu išspręsti ir elektros, ir šilumos gamybos problemą. Vertinant iš dabartinės perspektyvos, galbūt geresnė alternatyva būtų buvusi Vilniuje ar Kaune pastatyti mažesnius kogeneracinius blokus.

VEIDAS: Tai ar estų priekaištai, kad mažai gamindami latviai ir lietuviai kelia elektros kainą, pagrįsti?

D.M.: Ne, nes pagal bendros Baltijos šalių rinkos susitarimą šalys neturi produkto tik sau – kaina yra bendra rinkai. Svarbu ne kiek gamini elektros, o kiek gamini tokios, kurią gali parduoti rinkoje.

VEIDAS: Ar “Lietuvos energija” grįš prie kogeneracinės elektrinės Petrašiūnuose, Kaune projekto?

D.M.: Kogeneracinių elektrinių reikia ir Vilniuje, ir Kaune, kur senos dujinės jėgainės ilgai nebegalės dirbti. Jas pakeitus į modernias biokuro ir atliekų kogeneracines šiluma turėtų atpigti bent 20 proc. Dviem didiesiems miestams nuolat reikalingas šilumos poreikis, tad galima suderinti ir šilumos, ir elektros gamybą. Bet mažam mieste tai neypatingai efektyvu, tad reikia ieškoti optimalaus skaičiaus, kiek kogeneracinių reikia, nes jos turi dirbti pastoviai, jei norime elektrą gaminti be VIAP. O Vyriausybės Seimui pateiktame projekte ir siūloma atsisakyti VIAP už kogeneracinę elektrą, mainais projektus paremiant investicijomis. Bet reikia galvoti, kaip sukurti patikimą biokuro tiekimo grandinę, skatinti, kad atsirastų ne vienas ir ne du biokuro gamintojai. Be to, naudoti ne tik biokurą, bet ir atliekas, kas ir atpigintų šilumą, ir išspręstų atliekų klausimą.

O Petrašiūnų projektas prie ankstesnės teisinės bazės buvo ekonomiškai sudėtingas, o naujos taisyklės bus palankesnės. “Lietuvos energija”ir Vilniuje, ir Kaune nori imtis projektų, tiek savarankiškai, tiek partnerystėje su kitomis bendrovėmis.

VEIDAS: Ar ir su privačiais? Bet „Leo LT“ patirtis labai liūdna.

D.M.: Partnerystė gerai, tik partnerių pasirinkimas turi būti kruopštus ir atsakingas. Pavyzdžiui, partnerystė su „Fortum“ Klaipėdos kogeneracinės elektrinės projekte buvo lengviau suvokiama, ne tai taip pat valstybės – Suomijos valdoma įmonė, veikianti energetikos srityje. O „Leo LT“buvo prekybos grupės atstovai.

VEIDAS? O kaip reiktų spręsti savivaldybių ir centrinės valdžios nepasidalijimą kompetencija energetikos srityje?

D.M.: O čia tai tikrai galime padaryti daugiau, nei padaryta. Matau partnerystės galimybes ir ypač didžiuosiuose miestuose: Vilnius ir Kaunas kartu sudėjus – apie 60 proc. Lietuvos gyventojų, o kogeneracija – tai jau ir elektros gamyba, kas jau yra nacionalinis interesas. Ir čia matau naudą tiek derinant interesus, tiek sutelkiant finansinius pajėgumus.

VEIDAS: Kaip vartotojai pajus naujo energetikos įmonių valdymo modelio pranašumus?

D.M.: Ligšiolinis darinys – VAE vadinsis „Lietuvos energija“, o funkcijos, anksčiau daugiausia orientuotos į AE projektą, dabar bus orientuotos į visų grupės įmonių ekonominį efektyvumą. Kai kurios įmonių funkcijos bus centralizuotos, kas leis sutaupyti. Didės ir jų finansinis pajėgumas, nes vienokias skolinimosi galimybes projektams finansuoti turi atskiros įmonės, o kitokias – jų holdingas. Keičiasi ir įmonių valdymas: įvedama stebėtojų taryba ir valdyba.

VEIDAS: Tai kokie, Jūsų manymu, artimiausi strateginės reikšmės darbai energetikoje?

D.M.: Šilumos ūkio projektų nauja finansavimo sandara ir kogeneracija didžiuosiuose miestuose, suskystintų dujų tiekimas per terminalą (reikia stipriai padirbėti, kad jis taptų realybe) ir atsakymas dėl VAE, po kurio paaiškės, kur eiti toliau.