„Spalvos – vienas neatsiejamų mūsų aplinkos veiksnių. Jomis ne tik papildome kasdienę aprangą, darome įtaką šalia esantiesiems, bet ir keičiame savo elgseną“, –  apie jų poveikį asmenybei kalba kone dešimtmetį tai, kokias emocines reakcijas sukelia spalvos ir atspalviai, veikiami skirtingų formos elementų, tyrinėjęs psichologijos mokslų daktaras, Mykolo Romerio dėstytojas Arvydas Kuzinas.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

VEIDAS: Psichologinių ir medicininių tyrimų duomenimis, dešimtadalis mūsų populiacijos gyvena neskirdama spalvų. Išeitų, kad ši visuomenės dalis pasaulį mato ir suvokia šiek tiek kitaip?

A.K.: Iš mokslinių tyrimų matyti, kad kas dešimtas vyras pasaulyje patiria sunkumų skirdamas spalvas (daltonizmas – įgimtas spalvinės regos sutrikimas, spalvinio matymo yda ar aklumas spalvoms – K.K.-Š.). Tačiau iš tiesų labai retai kada žmonės visiškai neskiria spalvų (dažniausiai problemų kyla tik dėl dviejų spalvų). Svarbu pabrėžti, kad šiuos sutrikimus lemia ne vien genetika, bet ir tam tikrų medžiagų trūkumas, persirgtos ligos, taigi kai kuriais atvejais regėjimo sutrikimai laikini. Kur kas retesni atvejai, kai žmonės pasižymi gebėjimu girdėti spalvas. Jiems pakanka išgirsti kažkokį garsą ir jie jau mato atitinkamą spalvą. Manoma, kad šiuo atveju susiformuoja ryšys tarp spalvų ir žmogaus pojūčių.

VEIDAS: Po dešimtį metų trukusių tyrinėjimų, eksperimentavimo ir disertacijos gynimo spalvos jums, matyt, – lyg atversta knyga, kurios aplinkiniai neperskaito?

A.K.: Galima sakyti, kad pagal tai, kokią spalvą žmogus renkasi (naudoja ją savo aprangoje, interjere, darbo aplinkoje), jis tarsi parodo, ko būtent jam trūksta. Spalvos mums padeda kompensuoti daugelį dalykų. Tarkime, žmonės, jausdamiesi pervargę ar ilgėdamiesi ramybės būsenos, intuityviai renkasi mėlyną, nes ji pasižymi poveikiu atpalaiduoti, raminti ir pan.

VEIDAS: Priešingai nei gedulo spalva praminta juoda?

A.K.: Įvairūs tyrimai rodo, kad juoda spalva sukelia neigiamas emocijas, o vienas iš aiškinimų galėtų būti toks, kad ji susijusi su daugeliu negatyvių dalykų: gedulu, liūdesiu, anglimi. Tačiau ta pati juoda spalva gali būti siejama ir su teigiamais jausmais: prabangiais madingais automobiliais, solidžia apranga. Ši spalva metų metais nepraranda savo pozicijų mados pasaulyje.

VEIDAS: O kaip aiškintumėte tai, kad rudenį ir žiemą Lietuvos gatvėse retai kada išvysi žmogų spalvotai drabužiais: gyventojai lyg susitarę dėvi juodos, pilkos ar tamsiai mėlynos spalvos aprangą.

A.K.: Įdomu, kad lietuviai itin vertina žalią spalvą, o pilkos teigia nemėgstantys, tačiau rudenį kažkodėl ją gana dažnai renkasi. Tamsiuoju metų laiku neišlendame iš pilkų, juodų ir tamsiai mėlynų atspalvių, taip tarsi mėgindami prisitaikyti prie mus supančios aplinkos (niūraus metų laiko, darganos, šalčio ir pan.). Galima manyti, kad tai tęsiasi nuo evoliucijos pradžios, tačiau atsakyti į klausimą, kodėl taip norisi susilieti su mus supančia aplinka, ne taip paprasta.

Kodėl individai rengiasi skirtingai, šiandien atsakyti dar negali nei mokslininkai, nei psichologai. Manoma, kad tai lemia mada, noras išsiskirti ir perteikti emocijas, materialinės galimybės, praktinis pritaikomumas ir pan. Kaip tinkamą pavyzdį galima paminėti ir mūsų veido išraišką: liūdėdami aplinkiniams tarsi duodame signalą, kad mus guostų. Panašiai gali būti ir su spalvomis.

VEIDAS: Savo tiriamiesiems rodėte skirtingų spalvų fotografijas ir tyrėte jų reakciją. Ką pavyko išsiaiškinti?

A.K.: Eksperimento metu tiriamųjų grupei buvo rodomos nuotraukos ir tam tikra aparatūra fiksuojama, kaip keičiasi vyzdžio dydis: tai susiję su sužadinimo aspektu (kokio stiprumo emocijos kyla). Jei vyzdys padidėdavo, darydavau išvadą, kad žmogui kyla stiprios emocijos, todėl vaizdas jam darydavo didesnę įtaką negu tada, kai vyzdys išlikdavo mažas. Pastebėjau, kad kai kuriais atvejais buvo nesutapimų, pavyzdžiui, kalbant apie pilką spalvą.

Eksperimento metu buvo lyginama nespalvota ir spalvota fotografija. Vyzdys rodė, kad stebėdamas nespalvotą nuotrauką žmogus susižadina stipriau, negu stebėdamas raudono atspalvio nuotrauką. O kai buvo fiksuojamos subjektyvios reakcijos, žmogus teigė, kad jam raudona nuotrauka sukelia stipresnes emocijas. Taigi priėjau išvadą, kad spalvų poveikis priklauso nuo turinio (jei kalbame apie gamtos turinį, žalia spalva žmonėms kėlė ramias emocijas, o jei apie miesto – ta spalva neveikė savarankiškai, ji sąveikavo kartu su turiniu).

VEIDAS: Ar galime svarstyti, kaip mus pačius ir aplinkinius veikia aprangoje vyraujančios spalvos?

A.K.: Pastebėta, kad vienos spalvos mums kelia daug stipresnes emocijas nei kitos, todėl gali būti, kad kai kada juntame šiokį tokį susierzinimą. Spalvos – vienas neatsiejamų mūsų aplinkos veiksnių: jomis ne tik papildome kasdienę aprangą, bet ir darome įtaką šalia esantiems. Jos mums svarbios dar ir tuo, kad atspindi arba sugeria šviesą: šviesesnės spalvos atspindi daugiau šviesos, o tai mums daro teigiamą poveikį.

VEIDAS: Kaip keičiasi emocijų intensyvumas stebint juodus ir baltus vaizdus?

A.K.: Įdomu pastebėti, kad kai kuriais atvejais žmonėms stipresnes emocijas gali sužadinti ne spalvoti, o priešingai – juodi ir balti vaizdai. Spalvos mums kelia įvairių emocijų, bet kai jų per daug, vaizdas ima mirgėti, taigi daroma prielaida, kad jų gausa ima trukdyti viena kitai, o tuomet jau nebeaišku, kokios emocijos turėtų kilti. Tačiau kai vaizdas nespalvotas, pagrindinis vaidmuo tenka turiniui (mūsų niekas nebeblaško), taigi kai kuriais atvejais geriau, kai spalvų nėra.

VEIDAS: Ar gali ilgalaikis spalvų poveikis turėti įtakos žmogaus elgsenos pokyčiams?

A.K.: Turint omenyje, kad žmogus paprastai būna įvairioje aplinkoje, labai svarbu, kaip ta aplinka jį paveiks. Kitaip tariant, kaip tie vaizdai paveiks mūsų emocijas, o per jas – ir mūsų elgseną. Kaip pavyzdį paminėsiu įkalinimo įstaigoje atliktus tyrimus, kuriais siekta pažaboti nuteistųjų agresyvumą. Pastebėta, kad rausvai nudažius kalinimo įstaigos sienas nusikaltėlių agresyvumas sumažėjo, taigi rožinis atspalvis jį nuslopino. Šis pavyzdys įrodo, kad net atspalvis, kuris savo paveikumu daug silpnesnis nei spalva, gali daryti įtaką turiniui.

VEIDAS: Tai įrodėte ir savo eksperimentu, mėgindamas surinkti duomenis apie vaizdu sukeliamas asociacijas?

A.K.: Tiriamiesiems rodydamas kelių atspalvių nuotraukas (nespalvotas, raudono atspalvio ir mėlyno atspalvio, tačiau vienodo turinio) pastebėjau, kaip keičiasi jų vertinimai. Tarkime, rodant nuo šalčio sužvarbusio žmogaus mėlyno atspalvio fotografiją, kurioje sninga, kildavo daugiau asociacijų apie šaltį ir ledą, nei rodant tą patį žmogų raudono atspalvio nuotraukoje. Antruoju atveju tiriamieji buvo linkę minėti tokius dalykus, kaip šiluma, mažiau kalbėjo apie šaltį. Taigi supratau, kad atspalvis neabejotinai veikia turinį.

VEIDAS: Ar svarstėte, kaip savo disertacijos pastebėjimus galėtumėte pritaikyti praktiškai?

A.K.: Gyvendami informacinėje visuomenėje ir taupydami savo laiką norime žinoti, kokias priemones pasitelkę galėsime pasiekti vieną ar kitą rezultatą. Dėl šios priežasties ir ateityje žadu tyrinėti spalvų charakteristikas, kurios leis dar detaliau pažinti žmogaus galimybes ir suvokti, kokią įtaką galima daryti per spalvas ar atspalvius, kaip norimas emocijas sužadinti ar nuslopinti, trumpai tariant – kaip daryti įtaką.

VEIDAS: Pasitelkę piešinio ir spalvos metodiką psichologai jau ne vieną dešimtmetį sprendžia, su kokiomis problemomis susiduria į juos besikreipiantys žmonės. Kiek tai patikima? Ar išties nupiešta juoda saulė signalizuoja apie tam tikras žmogaus bėdas?

A.K.: Nesu tų metodikų ekspertas, tačiau ir jas vertinant svarbu nepamiršti, kad spalvos – tik vienas iš vertinimo elementų. Šiuo atveju ne mažiau svarbu, kas piešiama, kokio dydžio, – taigi tenka atsižvelgti į daugelį elementų. Be jokios abejonės, pasirinktos spalvos gali būti tiesiogiai susijusios su dabartine emocine žmogaus būsena. O jūsų minėti netikėti spalviniai deriniai, kad ir juoda saulė, gali būti ženklas apie individo patiriamas stiprias emocijas.

VEIDAS: Minėjote, kad spalvų sužadinamos emocijos žmonių elgesiui daro didelę įtaką. O kaip paaiškintumėte tai, kad kai kurios spalvos mums mažiau mielos nei kitos?

A.K.: Išties nuo kai kurių iš jų norime pabėgti, o prie kai kurių siekiame priartėti. Tarkime, geltona, oranžinė ar raudona mums kelia intensyvesnes emocijas nei pilka, bet tai jokiu būdu nereiškia, kad ji pasižymi neigiamu atspalviu. Iš atliktų tyrimų pastebėjau, jog spalvos mus veikia dėl to, kad jas matome, taigi norėdami žvaliau jaustis savo pačių namuose kartais galime tiesiog perdažyti sienas. Jei norite ryte nubusti žvalesni ar nestokoti atidos prie darbo stalo, turėtumėte rinktis geltoną, jei norite ramybės, išeitimi gali tapti balta. Aišku viena – detalesnės spalvų charakteristikos leistų geriau pažinti jų poveikį mums: kalbu apie žmogaus pažinimą ir apie tai, kiek galime daryti įtaką spalvomis, kokią emocinę būseną jomis sužadiname, kokias emocijas nuslopiname ir pan.

VEIDAS: O gal taikyti spalvas tiesiog išmokstame ir individualumo čia labai maža?

A.K.: Yra tokia teorija, kad dar vaikystėje išmokstame, kaip ir kurį sezoną turėtume rengtis, kokias spalvas pasirinkti, tačiau su metais ir įgytu išsilavinimu savo žinių ribas plečiame, taigi individualumui vietos nepritrūksta.

VEIDAS: Savo darbe daug dėmesio skiriate atskiriems vaizdo elementams: spalvai, formai, turiniui. Kuo tai svarbu mūsų suvokimui?

A.K.: Atkreipkite dėmesį, kad mus supančius vaizdus sudaro spalvos, forma, turinys. Nepaisant to, ar tai statiškas vaizdas (pvz., nuotrauka), ar judantis (pvz., filmas), visi šie elementai pastebimi. Neabejoju, kad vartydami žurnalą labiau atkreipsite dėmesį, jei reklama bus pateikta keturkampiame raudoname kvadrate, o ne apskritime (atlikti tyrimai rodo, kad kampuotos figūros žadina kur kas intensyvesnes emocijas nei apvalios). Tai žinant galima tikslingiau formuoti įvairių prekių ir gaminių logotipus, prekių ženklus ir geriau pasiekti tikslinę auditoriją. Būtent tuo paremta komercinė psichologija, kurios esame veikiami prekybos centruose. Taigi remdamasis atliktais eksperimentais teigiu, kad spalvos poveikis priklauso nuo turinio (spalva neveikia pati viena savarankiškai).

VEIDAS: Į kokias spalvas ir formas vertėtų atkreipti dėmesį įsirengiant asmeninę erdvę?

A.K.: Žmonės nė nesusimąstydami renkasi mėlyną spalvą, nes žino – ji turėtų atpalaiduoti, tačiau neatkreipia dėmesio, kokioje geometrinėje formoje ji pateikta. Atlikta daugybė tyrimų, įrodančių, kad apvalūs daiktai žmonėms kelia kur kas pozityvesnes emocijas, suteikia daugiau komforto jausmo, nei esantys kampuotų formų. Natūralu, kad namie norime apsupti save daiktais, kurie leistų pailsėti ir atsipalaiduoti. Taigi, jei perkamas stalas apvalus, tikėtina, kad ši forma sukels malonesnes emocijas, bet jei mėlyna spalva bus pateikta ant trikampio stalo, ji taps kur kas mažiau emociškai maloni. Dažnu atveju svarstant, kokias spalvas verta naudoti namų erdvėse, reikėtų atsižvelgti į kitus vaizdo elementus. Tiesa, šiandien tai dar per mažai tyrinėta.

VEIDAS: O kokias aprangos spalvas patartumėte rinktis einant į pokalbį dėl darbo?

A.K.: Tai labai priklauso nuo konkrečios pozicijos, į kurią pretenduojate. Tarkime, jei esate televizijos žvaigždė, jums tiktų ir raudona. Šios spalvos drabužius pasirinkęs asmuo į aplinką tarsi spinduliuoja žinią, kad nori parodyti save, siekia pripažinimo ir pan. Žinoma, per darbo pokalbį drabužis bus ketvirtaeilis dalykas, bet ir jis darys įtaką. Tikėtina, kad darbdavys atkreips į jus didesnį dėmesį, jei vilkėsite ryškius, o ne juodus ar pilkus drabužius, tačiau pretenduodami į kai kurias pozicijas (vadybininko, vadovo ar banko darbuotojo) ir stengdamiesi išsiskirti savo apranga galite kaip reikiant prašauti pro šalį. Šiuo atveju labiau vertinamas išskirtinumas darbais, o ne išoriniais dalykais. Tai viena priežasčių, kodėl yra nusistovėjęs oficialus aprangos protokolas.

VEIDAS: Taigi net ir kalbėdami apie spalvas susiduriame su visuomenėje vyraujančiais stereotipais?

A.K.: Stereotipai išties egzistuoja: priklausomai nuo kultūros skirtingoms spalvoms priskiriamos vis kitos reikšmės. Atlikdamas tyrimus, kuriais siekiau išsiaiškinti, kokias asociacijas sukelia įvairios spalvos, pastebėjau, kad juoda neatsiejama nuo liūdesio, solidumo ir gedulo (ko nepasakysi apie raudoną), mėlyna – nuo ramumo. Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Lietuvos visuomenėje, atsispiriant nuo viešojoje erdvėje vykusių diskusijų apie mergaitės istoriją, kito violetinės spalvos vertinimas ir santykis (kaip tik tuo metu „Omnitel“ keitė savo prekės ženklo spalvą iš mėlynos į violetinę, o jų atstovai Lietuvoje dėl šio žingsnio labai nuogąstavo). Taigi vienu metu violetinė lietuviams tapo stigmatizuota spalva: žmonės ėmė jos vengti ir sieti su neigiamais dalykais. Tai tik įrodo, kad mūsų asociacijos ir susiformavę vertinimai daro tiesioginę įtaką spalvų pasirinkimui. Tačiau šiuo atžvilgiu nesame išskirtiniai: kurį laiką atlikdamas tyrimus Prancūzijoje pastebėjau, kad prancūzai savo spalvų vertinimu gana panašūs į mus.

VEIDAS: Priešingai nei amerikiečiai?

A.K.: Kitame savo tyrime pastebėjau, kad amerikiečiai į tam tikras spalvas reaguoja daug emocingiau nei lietuviai, mums tai tokių ryškių ir stiprių emocijų nesukelia. Tarkime, konkreti fotografija JAV gyventojams sukels daug stipresnes emocijas nei lietuviams – čia ir išryškėja kultūriniai skirtumai.

VEIDAS: Dar prieš imdamasis tyrinėti spalvas itin aktyviai domėjotės fotografija. Gal turite atsakymą, kodėl fotografuojantys asmenys informaciją įsimena prasčiau nei tie, kurie neima fotoaparato į rankas?

A.K.: Ši situacija labai panaši į tą, kai per paskaitas kruopščiai konspektuojantis studentas mano, kad tą informaciją jau išsaugojo atmintyje, tačiau iš tiesų užsirašius daug didesnė tikimybė ją pamiršti. Manome, kad ji jau saugi, taigi daugiau apie ją nebegalvojame ir mintyse nebekartojame, o tuomet ir pamirštame. Informacijos kartojimas lemia, ar ji įsitvirtins mūsų atmintyje. Panašiai išeina ir su fotografija: jei manome, kad vaizdai saugūs fotoaparate, atmintyje jų tiesiog nelieka.

Informacija, kurią įsimename, mūsų atmintyje koduojama skirtingais būdais: vaizdu, garsu, pojūčiu. Kiekvienas iš mūsų pirmenybę teikia vis kitam būdui, ir tai labai individualu.