Didžiosios Britanijos vyriausybės įsivaizdavimu, aukštieji šalies parlamento Lordų Rūmai kovo pradžioje turėjo be pataisų patvirtinti įstatymo projektą, pagal kurį šalies premjerė Theresa May būtų galėjusi jau kovo viduryje „aktyvuoti“ „Brexit“ procesą. Taip neatsitiko: parlamentarai balsavo už pataisą, dėl kurios „Brexit“ pradžia bus atidėta.
Aukštieji Lordų Rūmai daugiau nei šimto balsų persvara pasisakė už jiems Bendruomenių Rūmų pateikto įstatymo projekto pataisą, kurios esmė – Didžiojoje Britanijoje gyvenančių ES piliečių garantijos po šalies išstojimo iš Bendrijos. Pataisoje numatyta, kad vyriausybė per tris mėnesius turi pateikti siūlymus ES ir Europos ekonominės erdvės piliečių, legaliai gyvenančių Didžiojoje Britanijoje, teisėms užtikrinti.

Rima JANUŽYTĖ

Taigi įstatymo projektas turės būti grąžintas į Bendruomenių Rūmus naujiems svarstymams, o tai, žinia, gali užtrukti. Vadinasi, ES ir Didžiosios Britanijos derybų dėl išstojimo sąlygų pradžia irgi nusikelia. Turint omenyje tai, kad valdžios požiūris į imigrantų apsaugos klausimą gana drastiškai skiriasi, „Brexit“ mygtukas artimiausiu metu dar neužsidegs.

Emigrantų klausimas – }svarbiausias

Didžiojoje Britanijoje šiandien iš viso gyvena apie 3 mln. kitų Europos Sąjungos piliečių, o kitose ES šalyse gyvena 1,2 mln. Didžiosios Britanijos piliečių. Kai kurie Didžiosios Britanijos politikai, įskaitant premjerę, derybose su ES tikėjosi tam tikrų mainų: mes po pasitraukimo iš ES garantuojame gerovę jums, o jūs ją garantuojate mums.

Vyriausybės nuomone, neprotinga visiškai užtikrinti šalyje gyvenančių ES piliečių teisių apsaugą, neužtikrinus užsienyje gyvenančių britų teisių apsaugos. „Brexit“ ministras Davidas Davisas mano, kad susitarti dėl šalyje gyvenančių ES piliečių ir užsienyje gyvenančių britų teisių apsaugos bus galima šių metų gruodį vyksiančio Europos Vadovų Tarybos susitikimo metu.

Tačiau Lordų Rūmuose vyrauja kitokios nuotaikos. Išstojimo iš ES komiteto pirmininkas Hilary Bennas pareiškė, kad vyriausybės nuostata susieti šalyje gyvenančių ES piliečių teisių apsaugą su užsienyje gyvenančių britų teisių apsauga bei paversti ES piliečius derybinių mainų objektu yra blogas požiūris. Pasak H.Benno, šalyje gyvenantys kitų ES šalių piliečiai labai prisidėjo prie jos ekonominės ir kultūrinės plėtros, sunkiai dirbo, mokėjo mokesčius, integravosi ir įleido šaknis, bet negalėjo dalyvauti „Brexit“ referendume ir jų tolesnis likimas pakibo ant plauko.

Panašiai mano leiboristų lyderė Bazildono baronienė Angela Smith. Ji pareiškė, kad vyriausybės pozicija kelia didelį nusivylimą, o „toliau naudotis žmonėmis kaip poveikio priemone derybose yra ne tik gėdinga – tai gali turėti skaudų poveikį šalies ekonomikai ir pagrindinėms paslaugoms“.

Nuo to, ar įstatymo projekte atsiras Lordų Rūmų pataisa, gali priklausyti, kaip rutuliosis ir visos derybos dėl šalies išstojimo sąlygų. Jei startinė Didžiosios Britanijos pozicija bus „minkšta“, prognozuojama, kad ir pats „Brexit“ gali būti švelnesnis. Tačiau „kietojo“, visiško pasitraukimo iš ES šalyje tikisi ne ką mažiau gyventojų, nei yra palaikančiųjų nuosaikesnį variantą.

„Brexit“ lygiai:   paprastas ir pažengęs

Didžiojoje Britanijoje visiems aišku, kas yra „Hard Brexit“ (liet. „Kietasis Brexitas“) ir „Soft Brexit“ („Minkštasis Brexitas“).

Tokie „Brexit“ šaukliai kaip Nigelas Farage’as pasisako už „kietąjį“ variantą, kuris reikštų ir Didžiosios Britanijos pasitraukimą iš Europos ekonominės erdvės. Šiuo atveju šalies vyriausybė galėtų viena spręsti daugelį klausimų, susijusių su imigracija, tačiau tikėtis, kad jai bus įvesti muitai eksportui į ES.

Švelnesnis variantas – pasitraukimas iš ES pasiliekant Europos ekonominėje erdvėje. Tokio varianto kaina – susitaikymas su tuo, kad tektų priimti kai kurias ES žaidimo taisykles, pavyzdžiui, laisvo judėjimo.

Tarptautinės prekybos sekretorius Liamas Foxas viliasi, kad būtent to sieks ir pasieks britų derybininkai. Jis norėtų, kad Didžioji Britanija su kitomis ES šalimis ir toliau prekiautų be muitų, importo apribojimų ir kvotų.

Kaip pavyzdys, į kurį galima lygiuotis, dažnai minima Norvegija. Nors ji nėra ES narė, tačiau priklauso Europos ekonominei erdvei, Europos laisvosios prekybos asociacijai ir Šengeno zonai.

Gibraltaras ir kiti „nenuoramos“

Labai įdomu, kuo baigsis ir nesutarimai Didžiosios Britanijos viduje. Pavyzdžiui, neseniai paskelbta nepatvirtinta informacija, esą ES gali sudaryti atskirą sutartį su Škotija, pagal kurią ši pasiliktų Europos ekonominėje erdvėje nepaisant galimo Didžiosios Britanijos pasitraukimo iš šios rinkos.

Škotijos premjerė Nicola Sturgeon tiki, kad Škotijos narystė Europos ekonominėje erdvėje ir Europos laisvosios prekybos asociacijoje (EFTA) leistų Škotijai sušvelninti „Brexit“ pasekmes ir kartu likti Jungtinės Karalystės dalimi. Beje, šiuose žodžiuose kai kas išgirdo grasinimą trauktis iš Didžiosios Britanijos sudėties, jei Škotijai nebūtų leista susitarti dėl dalyvavimo Europos ekonominėje erdvėje.

Tokiu atveju kyla klausimas, kaip reaguotų Šiaurės Airija, kurios gyventojai referendume pernai birželį pasisakė už pasilikimą ES.

Dar įdomesnė situacija Gibraltare. Niekur kitur nebuvo tiek norinčiųjų pasilikti ES, kaip čia. Referendumo rezultatai – labiau nei akivaizdūs, nes 96 proc. Gibraltaro gyventojų nori likti ES.

Kaimyninė Ispanija šiems žmonėms turi atskirą pasiūlymą: suteikti jiems Ispanijos pilietybę, išsaugant ir Didžiosios Britanijos piliečio statusą. Tokiu atveju Gibraltaro gyventojai galėtų džiaugtis visais ES piliečio privalumais, iš kurių aktualiausias jiems – galimybė judėti iš Gibraltaro į Ispaniją ir atgal. Mat statistika liudija, kad net 40 proc. darbingų Gibraltaro gyventojų dirba Ispanijoje, į kurią važinėja kiekvieną dieną.

Ispanijos valdžia siūlo dalytis su Didžiąja Britanija atsakomybe už Gibraltaro gynybą, užsienio politiką, sienų klausimus, imigraciją ir prieglobsčio prašytojus. Esą tai nebūtų ir precedentas: kažką panašaus į „Brexit“ kadaise įgyvendino

Grenlandija: ši Danijos karalystei priklausanti sala 1985 m. pasitraukė iš ES pirmtakės Europos ekonominės bendrijos (EEB). Priežastis buvo Bendrijos žuvininkystės politika, pagal kurią kitų ES šalių žvejybiniai traleriai būtų galėję žvejoti prie Grenlandijos krantų.

Tačiau Didžiosios Britanijos politikų nežavi nei Ispanijos dosnumas, nei jos pasiūlymai Gibraltarui. Didžiosios Britanijos supratimu, tai ne kas kita, kaip Ispanijos mėginimas sugrąžinti Gibraltarą, kurį ši kontroliavo ne vieną šimtmetį. 

Lygiai taip pat buvo vertinama ir Ispanijos pasiūlyta bendro suvereniteto ilgam laikotarpiui galimybė, kurią abi šalys svarstė, tiesa, nesėkmingai, 2001 ir 2002 m.

Beje, tuokart Ispanijos pasiūlymą referendume atmetė patys teritorijos gyventojai. Tačiau šį sykį nuotaikos kitokios: Gibraltaro gyventojai gali sutikti su bet kuo, kas tik leistų jiems išsaugoti ES pilietybę.

Gibraltaro lyderis Fabianas Picardo perspėja, kad Didžiosios Britanijos pasitraukimas iš ES bus „katastrofa“ šiai jos nedidelei užjūrio teritorijai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-10-2017-m