Lietuviai vis dar stokoja vakarietiško mąstymo ir drąsos keisti savo gyvenimą: nepaisant metų skaičiaus ir užimamos padėties visuomenėje, mėginama laikytis „teisingo“ gyvenimo modelio.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Didžiausia mūsų klaida, kad iš savęs ir vaikų reikalaujame teisingų pasirinkimų, nepalikdami galimybės suklysti. Tokia praktika ydinga ir užtrenkianti duris bet kokiems mėginimams ateityje“, – tikina verslo inovacijų ir kūrybiškumo konsultantas Eigirdas Žemaitis.

Vakarų kultūroje nuolatinis žmogaus kismas – įprasta būsena. „Tik atsikratę baimės suklysti ir likti nesuprasti iš tiesų įgyjame galimybę realizuoti save“, – neabejoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Tarptautinės ekonomikos ir vadybos katedros lektorius, aprėpęs itin platų dėstomų disciplinų spektrą.

Inovacijų vadybą, rinkodarą, socialines medijas, tarpkultūrinę ir interaktyviąją komunikaciją dešimtus metus studentams dėstantis E.Žemaitis pastebi, kad šiandien jaunimas siekia eiti lengviausiu keliu ir tik reto akys dega smalsumu bei noru pasiekti gyvenime kažko daugiau.

VEIDAS: Ne vienas verslininkas, dairydamasis lojalių darbuotojų, užsimena apie tai, kad dabartinis jaunimas nori kur kas greitesnių rezultatų nei ankstesnių kartų atstovai, tačiau pastangų ir darbo įdeda mažiau.

E.Ž.: Kai kas mano, kad genijais gimstama, kiti įvardija, kad tam reikia turėti specifinių gebėjimų. Bet jei atsiminsime legendinį austrų kompozitorių Wolfgangą Amadeų Mozartą, kuris labai daug laiko praleido studijuodamas kitų kompozitorių kūrinius, vien tam, kad suprastų jų kompozicijas, suvoksime, jog jis labai daug dirbo. Tą patį rodo ir kitų mokslininkų istorijos. Taigi šiuo atveju atkaklus darbas suprantamas kaip būtinas domėjimasis problema. Jei ilgą laiką mėgini ją suprasti, nešiojiesi mintyse, vieną dieną gimsta kažkoks sprendimas. O tada jau viskas priklauso nuo atkaklaus darbo. Kad ir kokia unikali idėja būtų, užpatentuota ir užrakinta garaže naudos visuomenei ji neduos.

VEIDAS: Teigiate, kad vos 2,5 proc. žmonių pasižymi novatoriškomis savybėmis ir turi „hiperkūrybiškų“ idėjų. Manote, tai apsigimę lyderiai, gebantys numatyti ir prognozuoti sėkmę ateityje?

E.Ž.: Jei žmogus atranda sau tinkamą nišą, tikėtina, kad jis taps geriausiu specialistu: visi jo norės, o jis užsiims tuo, ką geriausiai sugeba. Nuoširdus darbas ir nuolatinis savęs tobulinimas duoda gerų rezultatų. Kas kita, jei reikiamo lygio taip ir nepasieki, esi ne pasaulinio lygio specialistas, o tik vidutiniokas. Tuomet ir su uždarbiu sunkoka. Tačiau jei kalbėsime apie tradicinę vartotojų kreivę, pabrėžtina, kad joje 34 proc. sudaro ankstyvąją ir 34 proc. – vėlyvą daugumą, 16 proc. yra konservatoriai, kurie laikosi tradicijų, o pačiame priekyje rikiuojasi novatoriai (2,5 proc.) bei ankstyvieji adapteriai, tai yra pritaikytojai (13,5 proc.). Būtent novatoriai ir apibūdinami kaip patys kūrybiškiausi asmenys, skleidžiantys tas gerąsias idėjas, kuriomis naudojasi dauguma.

VEIDAS: Lietuva lyg ir perėjo vadinamųjų startuolių laiką. Kaip manote, ko galime tikėtis netolimoje ateityje verslo sektoriuje?

E.Ž.: Prognozuoti, ko sulauksime ateityje, gana sunku. Bet aš manau, kad nėra visiškai išnaudotas idėjų potencialas. Laikui bėgant turėtų gimti dar daugiau lietuviškų įmonių, kurios taps žinomos ir globaliai. Šiandien vis daugiau jaunų žmonių, kuriančių verslą, nebesako, kad tai skirta Lietuvos vartotojui. Taigi žvelgiama kur kas plačiau. Didelio proveržio gal ir nebus, bet jaunimo mąstymo potencialas akivaizdus ir šiandien.

VEIDAS: Buvęs Baltųjų rūmų kalbų rašytojas publicistas Danielis H.Pinkas, savo knygoje aprašydamas šiuolaikinės visuomenės iššūkius, teigia, kad modernus žmogus dažniau turėtų naudotis kūrybiniu, o ne loginiu mąstymu. Kaip tai paaiškintumėte?

E.Ž.: Be loginio mąstymo nebus ir kūrybinio, taigi jie turėtų eiti drauge. Tačiau  pertekliaus laikais, siekiant išsiskirti ir atkreipti į save dėmesį, vienintelė galimybė – pasitelkti kūrybinį mąstymą (loginiu mąstymu dėmesys patraukiamas kur kas sunkiau). Jis leidžia individui save pateikti išskirtiniau.

Kalbėdamas apie antrąjį iššūkį D.H.Pinkas apibūdina jį kaip „Aziją“. Ji pasižymi labai gerai išvystytu analitiniu ir loginiu žmonių mąstymu. Dėl šios priežasties jų specialistai labai gerai atlieka šią funkciją, taigi gyvenantiems Vakarų pasaulyje konkuruoti su tokia jėga sudėtinga.

Trečiasis iššūkis, su kuriuo susiduria šiuolaikinė visuomenė, yra automatizacija. Kalbama apie tai, kad šiuolaikinės technologijos vis dažniau perima rankinį darbą, todėl kai kurioms profesijoms, paremtoms pasikartojančių užduočių atlikimu, kyla grėsmė išnykti. Remiantis šiais iššūkiais aiškėja, kad ateityje labiau praverstų kūrybinis mąstymas.

VEIDAS: Dalis visuomenės į tokias kalbas tik numoja ranka, bet gal šios prognozės kaip tik ir parodo, kad laikui bėgant, neperžiūrėjus savo galimybių ir neinvestavus į save, galima tiesiog iškristi iš darbo rinkos kaip nereikalingam specialistui?
E.Ž.: Indų kilmės mokslininkas fizikas Sugata Mitra, pagarsėjęs netradiciniais savo moksliniais edukaciniais eksperimentais, yra pasakęs: jei mokytojas toks prastas specialistas, kad gali būti pakeistas kompiuteriu, jį ir turėtų pakeisti kompiuteris. Vienoje iš Delio lūšnynų sienų šis mokslininkas įtaisė kompiuterį vietos vaikams, beveik nelankiusiems mokyklos ir nekalbėjusiems angliškai. Jie niekada anksčiau nebuvo matę kompiuterio ir neturėjo supratimo, kas yra internetas. Tačiau po kiek laiko ši spraga buvo užpildyta. Šiuo eksperimentu S.Mitra įrodo, kad jeigu vaikams įdomu, jie ras būdų, kaip išmokti.

O grįžtant prie šiuolaikinių technologijų skvarbos reikėtų žinoti, kad dalies profesijų vis dėlto neliks. Kaip vieną tokių pavyzdžių galima minėti finansininką. Nors šiandien jis dar atlieka pavedimus, automatizavus sistemą šios darbo vietos greičiausiai neliktų.

VEIDAS: Keletą metų viešojoje Lietuvos erdvėje netyla diskusijos ir kalbos apie mokymąsi visą gyvenimą, dalis visuomenės narių tokioms kalboms tarsi kurti. Kas jų laukia? Kokios būtų jūsų prognozės?

E.Ž.: Išties vieni mąsto, kaip sau padėti, save perorientuoti, o kiti nekreipia nė menkiausio dėmesio ir naiviai įsivaizduoja, kad jiems taip nenutiks. Aš tokią situaciją vadinu silpnu signalu. Šiuo atveju ypač svarbu suklusti įmonėms, nes vieną dieną tai gali virsti nepageidaujamu pokyčiu. Kaip pavyzdį galim pateikti senųjų televizorių gamintojus. Ilgą laiką buvę rinkos lyderiai ir ignoravę tik atsiradusius, dar labai brangius ir plonus televizorius, senbuviai neįvertino konkurentų galimybių, taigi nieko keista, kad šiandien jų tiesiog neliko.

Jei keičiantis situacijai nieko nesiimi, o tik patogiai sėdi, natūralu, kad iš žaidimo tiesiog iškrinti. Iššūkiai kinta kartu su laikmečiu, o pastovus išlieka galbūt tik žmogaus noras būti laimingam. Tačiau niekas nežino, kokių staigmenų pažers rytdiena ir su kokiais iššūkiais vardan tos laimės teks susidurti.

VEIDAS: Jūs esate teorijos, kad visi esame kažkiek kūrybingi, šalininkas. Taip pat teigiate, kad kūrybiškumas ugdomas. Įdomu, kokiu būdu jis išmatuojamas?

E.Ž.: Kūrybiškumas įprastai pamatuojamas idėjų kiekiu. Tik tai ir leidžia atitrūkti nuo šabloninio mąstymo. Šis formuojasi visą sąmoningą žmogaus gyvenimą, todėl jo nutraukimas – gana skausmingas procesas. Nuolatinė nestandartinių sprendimų paieška – iš esmės ilgas ir rutininis procesas. Tačiau moderniam žmogui kūrybiškumas praverčia daugelyje gyvenimo sričių, todėl turėti šį bruožą pageidautina kiekvienam.

Daugybės knygų autorius ir specifinės kūrybiško mąstymo – lateralinio mintijimo (angl. „lateral thinkig“) teorijos kūrėjas Edwardas de Bono, kurio siūlomais metodais naudojasi ne tik žymiausios pasaulyje verslo ir inovacijų kompanijos, bet ir pasaulio valstybių vyriausybės, kalbėdamas apie kūrybiškumą pabrėžia alternatyvų turėjimo svarbą. Įprastai 20 idėjų sugalvojęs žmogus mano, jog tai labai daug, tačiau apklausę visus studentus ir iš visų jų surinkę po tokį pat skaičių idėjų pastebėsime, kad jie mąsto absoliučiai šabloniškai.

VEIDAS: Taigi kokias išeitis siūlytumėte norintiems išsiveržti iš šabloniško mąstymo gniaužtų? Kokiais kriterijais vadovautis siekiant išgryninti vienos ar kitos idėjos unikalumą?

E.Ž.: Verslininkams, siekiantiems pažvelgti į verslą naujai ir suteikti jam pridėtinės vertės, gali pagelbėti revoliucingas Stanfordo kūrybinio mąstymo metodas – „design thinking“, JAV skaičiuojantis kone dešimtmetį. Šiuo atveju idėjų paieška pradedama nuo problemų sprendimo, taigi klausimas, kokią problemą sprendžiame. Kaip mūsų sukurtas produktas palengvins ir pagerins gyvenimą aplinkiniams? Jei tai išties duos laukiamų pokyčių, tuomet ir bus visų laukiama idėja. Tik apsibrėžus problematiką pasitelkiami žmogiškieji metodai: stebėjimas, tyrinėjimas, empatiniai įrankiai, tikrinimas ir pan.

Generuojant galimus sprendimus daug dėmesio skiriama vizualikai, tik tada gaminamas bandomasis produktas. Taip dažniausiai surandama gyvybinga idėja ir išvengiama stereotipinio mąstymo. Taigi šiuo atveju scenarijus „ėjau gatve ir pamaniau, kad reikėtų naujo restorano“ vartotojams nereikalingas.

Kai kada pasitaiko, kai inovacijos žlunga, nes vartotojas joms dar nepasirengęs. Pavyzdžiui, devintajame dešimtmetyje „Apple“ kompanija patyrė daug nesėkmių dėl labai inovatyvių produktų – praktiškai šiuolaikinio planšetinio kompiuterio prototipų. Rinkoje jie tiesiog neprigijo: vartotojams to dar nereikėjo.

VEIDAS: Išeitų, kad įmonė kaskart rizikuoja ieškodama dar neišbandytų sprendimų?

E.Ž.: Nėra inovacijų be rizikos, todėl lyderiui būtina išsiugdyti savybę būti atspariam nesėkmėms. Kūrybiškumas versle visada susijęs su rizika ir efektyviu problemų sprendimu. Šiuo atveju itin tinkamas JAV pavyzdys. Šios šalies gyventojams nesėkmė yra savaime suprantamas dalykas: nepasisekė šiandien – pasiseks rytoj. Bankroto atvejų ten niekas nedramatizuoja, tai nėra pasaulio pabaiga. Kaip tai atrodo Lietuvoje? Ištikus nesėkmei niekas su jumis nebenorės turėti jokių reikalų.

Kalbame apie požiūrį ir mentaliteto dalykus, susiklosčiusius istoriškai. Jei amerikiečiams nepavykdavo kolonizuoti vienos žemės, jų laukdavo tūkstančiai kitų. Štai iš kur tas tūkstantis galimybių mėginti, kol pasiseks.

Ne tik lietuviai, bet ir kiti europiečiai šiandien to stokoja ir vis dar viliasi iš pirmo karto pataikyti į teisingą kelią. Kūrybiškumas ir yra mąstymas galimybėmis, taigi klausimas turėtų skambėti taip: kiek jų jau išnaudojau ir kiek jų dar liko?

VEIDAS: Ką laimi kiekvienas mūsų, išmokęs kūrybiškumo pamokų?

E.Ž.: Ugdydami savo gebėjimą netradiciškai spręsti kilusias problemas ilgainiui galime pamatyti naujų galimybių: galbūt atėjus laikui nusprendžiame keisti profesiją? O gal atrandame drąsos išklysti iš vadinamojo teisingo gyvenimo kelio programos? Daugelis mūsų gyvenime stengiasi daryti viską, kad iš pirmo karto teisingai pasirinktų mokyklą, universitetą, studijų programą. Galimybės suklysti nėra, viską turime atlikti nepriekaištingai! Bet ar laikydamas abitūros egzaminus gali būti šimtu procentų tikras dėl to, ką norėsi veikti po poros metų? Juk gali atsitikti taip, kad pirminis pasirinkimas po kurio laiko nebeatrodys teisingas.

Didžiausia mūsų bėda – artimiausia aplinka, neleidžianti suklysti. Kaip nebepatinka? Reikėjo anksčiau galvoti, dabar jau per vėlu ir per brangu persigalvoti ir pan. Toks mąstymas ydingas ir užtrenkiantis duris bet kokioms galimybėms ateityje.

VEIDAS: Bet, sutikite, nuolat blaškydamasis ir nerasdamas savęs jaunas žmogus taip pat rizikuoja nepasirinkti tinkamo profesinio kelio.

E.Ž.: Teisingo gyvenimo šablonas gali pridaryti kur kas daugiau žalos. Kodėl reikia sustoti, jei kartą nepasisekė ar nepatiko tai, ką pamėginai? Stebėdamas pirmakursius matau, kad ir šioje srityje jau esama teigiamų poslinkių: net penki mano pirmakursiai šiais metais nusprendė, kad jų pasirinkta studijų kryptis neatitinka lūkesčių, taigi davė sau laiko pakeliauti po pasaulį ir pasižiūrėti, ką iš tiesų nori veikti.

Danijoje toks jaunimo požiūris labai sveikintinas. Baigę mokyklas vaikai iš tėvų gauna kažkokį finansinį paketą, leidžiantį pakeliauti ir atrasti save. Manau, kad toks sprendimas teisingas. 12 metų, praleistų mokyklos suole, sunkiai atskleidžia tai, kas iš tiesų būsimą studentą sudomintų.

VEIDAS: Anksčiau ne viena karta būtent iš pirmo karto taikydama nulėmė viso savo gyvenimo kelio pasirinkimą. Nepavadinsi visų nelaimingais ar netinkamai pasirinkusiais…

E.Ž.: Anksčiau kitokios galimybės tiesiog nebuvo. Kita vertus, ir šiandien Lietuvoje netrūksta pavyzdžių, kai stoti į menus ar mediciną apsisprendžiama jau brandžiame amžiuje. Į savo vietą iš pirmo karto nepataikę asmenys vėliau ar anksčiau pokyčiams pribręsta. Nemaža jų dalis taip išsilaisvina nuo jaunystėje tėvų primestų sprendimų. Taigi vėliau, nelikus tėvų kontrolės, pasiryžtama tam, kas žmoguje „užprogramuota“. Netinkamai pasirinkę profesinį kelią ir nesiryždami jo keisti žmonės tampa pikti, nusivylę ir atgrasūs sau bei aplinkiniams.

Lietuvos jaunimas jau pasižymi vakarietišku požiūriu: jis žino, kad retai kada iš pirmo karto pataikoma su gyvenimo kelio pasirinkimu. Taigi palengva sveikstama nuo anksčiau vyravusios teisingo pasirinkimo logikos.

VEIDAS: Sakote, kad baimė suklysti priimant svarbiausius sprendimus gyvenime visiškai natūrali?

E.Ž.: Bijojimas suklysti yra kūrybinio proceso dalis. Jei nebijosime – nesistengsime. Taigi ne visada pataikyti iš pirmo karto yra geriausia. Ne taip seniai Lietuvoje viešėjo dėstytojas iš Norvegijos. Jis – buvęs karininkas, kurį laiką dirbęs karo pramonėje, o šiuo metu dėstantis strateginį valdymą, tiesa, jau išėjęs į pensiją. Reikėjo matyti, su kokiu pasimėgavimu jis kalbėjo apie papildomas savo veiklas – kalnų slidinėjimą ir nardymą. Atrodytų, amžius jau solidus, bet jis nė už ką nepraleidžia progos užsiimti tuo, kas jam malonu. Tikiu, kad ir Lietuvoje vis labiau įsigalės vakarietiškas supratimas – keistis nevėlu, nepaisant metų skaičiaus ar užimamos padėties visuomenėje. Kai atsikratysime baimės būti nesuprasti, galėsime jaustis daug laisvesni ir užtikrintesni.

VEIDAS: Didelis procentas jaunų žmonių svajoja realizavę vieną ar kitą idėją sulaukti aplinkinių pripažinimo, taip pat siekia, kad jų produkto vertė grįžtų pinigine ar emocine išraiška. Tačiau šiuo atveju, matyt, kalbame apie žmones, kurie siekia gyventi iš to, kas arčiausiai širdies?

E.Ž.: Šiuolaikiniai studentai siekia lengviausio kelio: nori įdėję minimaliai pastangų pasiekti maksimalų rezultatą. Mane bene labiausiai liūdina tai, kad jaunimas prarado smalsumą ir norą kažką keisti. Jie mėgina eiti lengviausiu keliu: semestro pradžioje pasidomi, kaip gauti įskaitą, ir siekia jos be jokio noro, improvizacijos ar užsidegimo. Dingęs jų susidomėjimas man kelia nerimą, manau, tai yra bet kokį kūrybiškumą žudantis elementas.

Dažnam koją pakiša po mokyklinių metų atgauta visiška laisvė. Jauni žmonės nemoka ja tinkamai pasinaudoti: suvokę, kad gali nelankyti paskaitų (juk jos nėra privalomos), savęs netobulina. Galiausiai ateina diena, kai ir patys suvokia, kad nieko nepasiekė. Be jokios abejonės, yra ir talentų, bet tai nedidelis procentas.