Skaitydami Davido Mitchello romaną „Debesų atlasas“, kurio ištrauką pateikiame, žmonės visą laiką savęs klausia: kaip jis tai parašė?

Vieną apniukusią popietę, kai vaidulai repetavo amžinąjį miegą, darbuotojai sėdėjo susirinkime ir „Auroros namų“ snaudulius drumstė vienintelis garsas – pasaulio imtynių čempionato mačas tarp storo išpaikėlio ir anapilio dispečerio, – pastebėjau neįprastą dalyką: nerūpestinga ranka paliko neuždarytas paradines duris. Išsėlinau į žvalgybinę misiją, apsiginklavęs pasakėle apie svaigulį ir gryną orą. Lūpas apsvilino šaltis, ir aš ėmiau drebėti! Gydamas netekau poodinio riebalų sluoksnio, mano kūno apmatai susitraukė nuo apystorio dėdulės iki džiūsnos. Į lauką iškišau nosį pirmą kartą po insulto dienos prieš šešias ar septynias savaites. Sukdamas ratą aplink teritoriją radau seno pastato griuvėsius, paskui pro išvešėjusius krūmus prasibroviau iki išorinės plytinės sienos paieškoti skylių ar spragų. Desantininkas būtų užsiropštęs nailonine virve, bet ne insulto auka su lazda. Man einant vėjas blaškė lapų, it rudo popieriaus, pusnis ir kūrė naujas. Priėjau didingus geležinius vartus, atidaromus ir uždaromus su pneumatika kokiu nors žybsinčiu elektroniniu daikteliu. Šuniška velniava, jie turi net stebėjimo kamerą ir radijo telefoniuką! Įsivaizdavau, kaip slaugytoja Nouks giriasi potencialių gyventojų vaikams (vos neparašiau „tėvams“), kad jie miega patikimai apsaugoti šiomis moderniausiomis stebėjimo priemonėmis, žinoma, leisdama suprasti: „Mokėkite laiku ir neišgirsite nė cyptelėjimo.“ Vaizdas nieko gero nežadėjo. Halas buvo pietuose – pusdienis žygio tvirtam drūtam jaunikaičiui šalutiniais keliais, palei kuriuos išsirikiavę telegrafo stulpai. Tik pasiklydę atostogautojai gali įgožinti į šios įstaigos vartus. Pėdindamas keliuku atgal, išgirdau cypiančias padangas ir nirtulingą raudono kaip Jupiteris „Range Roverio“ pyptelėjimą. Žengtelėjau į šalį. Vairuotojas buvo žvalus tipas, vilkintis sidabriška striuke, pamėgta po pasaulį besibastančių lėšų rinkėjų. „Range Roveris“ žvygteldamas sustojo ant žvyro prie fasado laiptelių, ir vairuotojas nužingsniavo į registratūrą kaip lakūnas asas iš „Padangių jaguarų“. Grįždamas prie pagrindinių durų praėjau pro katilinę. Iškišo galvą Ernis Bleksmitas.
– Gal gurkšnelį ugninio vandens, pone Kevendišai?

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 202014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-20-2014-m