Taip nusakė savo gyvenimo kredo prof. Vaclovas Biržiška, kurio 130-ąsias gimimo metines dabar minime.

Jonas Rudokas

Tai vienas iš trijų garsių tarpukario Lietuvoje brolių Biržiškų – Vytauto Didžiojo universiteto profesorių, nepaprastai aktyvių visuomenininkų, patriotų entuziastų, iki paskutinių savo gyvenimo valandų nenusilenkusių gausybei kliūčių, kurių kildavo jų gyvenimo kelyje. Tik tokie žmonės galėjo padėti atsirasti nepriklausomai Lietuvos valstybei ir per neilgą istorinį laikotarpį tiek daug nuveikti kultūros srityje.

Tiesa, Vaclovas populiarumu, o gal ir nuopelnais, šiek tiek atsiliko nuo savo vyriausio brolio Mykolo (1882–1962), taip pat humanitaro, Vasario 16-osios akto signataro, universitetų Kaune ir Vilniuje rektoriaus, bene svarbiausio visą tautą 1920–1939 m. apėmusios kampanijos už Vilniaus sugrąžinimą Lietuvai organizatoriaus. Bet jo indėlis į mūsų tautinę kultūrą neabejotinai milžiniškas, kur kas didesnis nei jauniausiojo Viktoro (1886–1964) – technokrato, matematiko, vieno iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų.

Nuo Viekšnių iki Čikagos

Broliai gimė ir užaugo Žemaitijoje, Viekšnių miestelyje (dabar Akmenės rajonas), bajorų, kurių giminė buvo žinoma nuo XVII pradžios, šeimoje, labiau lenkiškoje nei žemaitiškoje. Dėl to pasukti lietuviškos veiklos keliu broliams nebuvo lengva – teko su skausmu atsisakyti lenkų kultūros tradicijų, tarp kurių užaugo. Ypač motina stengėsi išugdyti juos Lenkijos patriotais, nors pati ir būdama totorių kilmės. Tiesa, tėvas Antanas Biržiška, baigęs Maskvos universitetą, ten bendravęs su Jonu Basanavičiumi, Vincu Pietariu, garsus plačioje apylinkėje gydytojas, nebuvo priešiškas mūsų tautiniam judėjimui, net šiek tiek jį rėmė.

Bet labiausiai lietuvišką brolių orientaciją, atrodo, lėmė mokslai Šiaulių gimnazijoje, kuri, čekų profesoriaus Miroslavo Hrocho duomenimis, išugdė net 20 proc. mūsų tautinio judėjimo aktyvistų. Žinoma, gimnazija buvo rusiška, jos tikslas – ugdyti ištikimus imperijai inteligentus. Bet draudžiama lietuviška spauda čia patekdavo, veikė slapti mokinių lavinimosi būreliai – lietuvių ir lenkų. Tai savo ruožtu pastūmėjo ir Mykolą, ir Vaclovą pasirinkti teisės studijas, nors abu juos labiausiai domino istorija, literatūra, pastarasis jaunystėje parašė nemažai eilėraščių, pasirašydamas Smūtkelio slapyvardžiu. Mat tik teisininkai (ir gydytojai) galėjo tikėtis baigę mokslus gauti darbo Lietuvoje.

Todėl ir studijuodamas teisę nuo 1903 m. Peterburgo universitete Vaclovas kartu lankė paskaitas Istorijos-filosofijos fakultete, domėjosi Lietuvos istorija. Ištisas dienas praleisdavo bibliotekose, jau tada susidomėjo bibliografija, kuri vėliau tapo  svarbiausia jo veiklos sritimi. Aktyviai dalyvavo revoliuciniuose 1905 m. įvykiuose Vilniuje, čia vadovavo slaptai LSDP spaustuvei – juk visus brolius tėvas užkrėtė socialdemokratų idėjomis. 1909 m. universitetą baigęs dirbo advokato padėjėju Šiauliuose, aktyviai dalyvavo visuomeniniame gyvenime, rašė spaudai.

Karas išblaškė brolius: Mykolas liko vokiečių okupuotoje Lietuvoje, Viktoras, puikus inžinierius technologas, vadovavo stambioms karinėms gamykloms Peterburge. O Vaclovas kariavo Galicijos fronte, ir tas jam sekėsi: gavo keturis ordinus, tekdavo net pulkui vadovauti. Caro armijai byrant 1917 m. gruodį atsidūrė Maskvoje. Čia vedė antrą kartą – pirmoji santuoka 1913 m. nenusisekė. 1919 m. pradžioje jau buvo Vilniuje, kur Vinco Kapsuko vyriausybėje ėjo švietimo liaudies komisaro (vėliau – jo pavaduotojo) pareigas. Lietuviškos kultūros darbui subūrė J.Basanavičių, Juozą Tumą-Vaižgantą, Balį Sruogą, J.Jablonskį, Jadvygą Čiurlionytę ir kitus žinomus žmones, vykdė, kaip rašo jo biografas Vladas Žukas, tautinę programą, per trumpą laiką suspėjo nemaža padaryti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.