Vienos svarbiausių visiems krikščionims švenčių Velykų išvakarėse pakalbinome Lietuvos pranciškonų šv. Kazimiero provincijos brolį kunigą Tomą Žymantą. Pokalbį pradėjome nuo pasikeitusio daugumos Lietuvos gyventojų požiūrio į tikėjimą.

VEIDAS: Daugeliui žmonių Velykos tapo tik proga susitikti su giminaičiais ir susėsti prie stalo. Kaip manote, kodėl pamirštama tikroji šventės prasmė?
T.Ž.: Penkiasdešimt metų sovietinio režimo paliko pėdsaką. Dvasininkai žmonėms neaiškino, kas yra Kalėdos, Velykos, ką mes tomis dienomis švenčiame. Tad daugelis krikščioniškų švenčių vis dar yra šeimos susibūrimas ir gero nugėrimo bei pavalgymo proga. Per Kalėdas, ačiū Dievui, dar apsikeičiama dovanėlėmis, pasakomas geras žodis. Per Velykas dažniausiai tik kiaušiniai ridenami. Tačiau kunigai nuolat aiškina Velykų tridienio pamaldų reikšmę, daug dėmesio skiria žvakės, vandens simbolių aiškinimui. Pradedame iš naujo katechizuoti žmones. Tą būtina daryti, tačiau kad žmogus suvoktų švenčių prasmę, jis pats to turi norėti. O noras ateina su tikėjimu.
VEIDAS: Ką iš tikrųjų švenčiame per Velykas ir kaip tą reikėtų daryti?
T.Ž.: Krikščioniui Velykos – pirmiausia Kristaus prisikėlimo šventė. Prisimename, kaip Kristus prisikėlęs iš kapo pasakė: „Pakelkite galvas, atsitieskite, aš esu gyvas, mirtis nugalėta, šėtonas nugalėtas.“ Tas dvi dienas žmonės eina į bažnyčią, meldžiasi ir kartu su parapine bendruomene švenčia didžiąsias išganymo paslaptis.
Vis dėlto pirmoji ir antroji Velykų dienos – šventės kulminacija. Švenčiamas Velykų tridienis, kuris prasideda Didįjį ketvirtadienį Chrizmos mišiomis, kai vyskupas su savo kunigais šventina šventuosius aliejus. Vakare prisimenama Paskutinė vakarienė, kunigystės įsteigimas. Penktadienis – Kristaus kančios atminimas, stengiamės suprasti, kokia yra kryžiaus prasmė kiekvieno asmeniniame gyvenime. Didįjį šeštadienį – Velyknaktis, arba Velykų budėjimas, kai tamsai uždengus dangų renkamės su žvakutėmis bei vandeniu į bažnyčią ir pradedame švęsti Kristaus prisikėlimą. Kunigai šventina ugnį, kuri simbolizuoja prisikėlusio Jėzaus šviesą, vandenį, kaip krikšto, mirties ir naujo žmogaus gyvenimo simbolį. O šventės kulminacija, kai iškilmingai užgiedama: „Kristus prisikėlė, aleliuja, aleliuja.“
Atidavus garbę ir šlovę Dievui, paskui šeimos rate reikia išgyventi Velykų džiaugsmą. Tai džiaugsminga diena, nes simbolizuoja Kristaus ir žmogaus pergalę.
VEIDAS: O kaip išgyventi tą tikrąjį Velykų džiaugsmą? Ką daryti, jei jis neaplanko?
T.Ž.: Pirmiausia žmogus viduje turėtų džiaugtis. Gavėnia, keturiasdešimt dienų prieš Velykas, ir yra tas laikotarpis, kai reikia sustoti, kad pažiūrėtum į savo vidų, apmąstytum, kaip gyveni. Kiekvienas prisilietimas prie sakralių dalykų žmogų keičia. Velykų šventimas, kuris kartojasi kasmet, taip pat turėtų kiekvieną keisti. Kuo didesnis ryšys su Dievu, tuo ir džiaugsmo daugiau, nes žmogus priima prisikėlimo pergalę, suvokia, kad gyvenimo pabaigoje pats bus prikeltas. Kai įsigiliname į tai, šventės ir tikėjimas įgauna kitą prasmę.
VEIDAS: Vis dėlto pats tikėjimas šiandien pasikeitęs. Nemažai žmonių atsirenka tik tas tikėjimo tiesas, kurios yra patogios, o kitas atmeta.
T.Ž.: Dabartinis popiežius Benediktas XVI yra sakęs, kad didžiausia Europos ir pasaulio problema – sinkretizmas, kai žmogus iš visų religijų ima tik tai, kas jam patinka, ir susikuria sau patogų Dievą, o ne priima jį tokį, koks yra iš tikrųjų. Tai didžiausias pavojus žmogaus asmenybei, nes negali eiti apsižergęs dviejų kelių. Kai iš budizmo atsirenka vienus dalykus, iš islamo ar krikščionybės – kitus, žmogus sutrinka, neturi pagrindo, todėl tampa bestuburis. Jeigu esi krikščionis, turi abiem kojomis stabiliai stovėti ant tikėjimo pagrindo, kuris yra Kristus. Krikščionis turi būti tvirtas tikėjimu. Senajame Testamente parašyta, kad Dievas myli ištikimybę. Dievui reikia ištikimų žmonių.
VEIDAS: Jūsų žiniomis, ar Lietuvoje daugėja nuoširdžiai tikinčio jaunimo?
T.Ž.: Yra daug gražaus jaunimo, besižavinčio krikščionybe, atradusio asmeninį Dievą, tačiau jiems reikia artimo dvasios vadovo, kuris padėtų eiti tikėjimo keliu. Deja, Lietuvoje labai trūksta dvasios vadovų. Jauni žmonės skundžiasi, kad neranda tokio palydovo, kuris galėtų jiems patarti. Vyresni taip pat ieško žmogaus, kuris pakreiptų teisingu keliu, padėtų atsakyti į klausimus. Šiandieniniam žmogui būtinas dvasios tėvas, tačiau dažniausiai jam keliami labai aukšti kriterijai. Pamirštama, kad dvasininkas taip pat yra žmogus su savo charakteriu, mąstymu, mentalitetu, ydomis. Be to, svarbu atsakyti sau į klausimą, ką nori išgirsti iš dvasios tėvo: tai, kas miela širdžiai, ar tiesą, pavyzdžiui, kad gyveni mele ir nuodėmėje?
VEIDAS: Ar šiandien kunigas gali būti dvasios vadovas, kai jo autoritetas visuomenėje gerokai sumenkęs, be to, žiniasklaidoje dažnai formuojamas neigiamas dvasininkijos įvaizdis?
T.Ž.: Ne tik Katalikų bažnyčios, bet ir pačios krikščionybės ar bet kokio kito tikėjimo puolimas iš visuomenės pusės visada bus, nes norima, kad ta institucija būtų tobula. Reikalaujant tobulybės peržengiamos ribos. Juk bažnyčia – tik pastatas, giliau žvelgiant Bažnyčia – visi žmonės, o tarp jų daug nuodėmingų. Aš taip pat esu nuodėmingas. Beje, kartais naudinga, kai žiniasklaida iškelia Bažnyčios nuodėmes. Tada pamatai, kokia yra dvasininkija ir kokia tikinčioji liaudis.
VEIDAS: Tad kokia šiandien yra dvasininkija?
T.Ž.: Jai reikia atsinaujinti, tačiau dvasininkai turėtų likti ištikimi pirmajai meilei. Nepamiršti pirmųjų tikėjimo žingsnių, kuriuos žengdami degė noru tarnauti Dievui ir Bažnyčiai.
VEIDAS: Kodėl, Jūsų manymu, kasmet mažėja norinčiųjų paskirti gyvenimą Dievui ir į kunigų seminarijas stoja bei vienuolių įžadus duoda vis mažiau jaunuolių? Dabar, regis, studijuoja tik 90 klierikų.
T.Ž.: Ieškančiam savo kelio jaunuoliui nelengva greitai apsispręsti. Mat kiekvienas žingsnis reiškia atsakomybę. Tai atbaido nuo kunigystės ar vienuolio kelio pasirinkimo. Tačiau tikiu, kad įvyks sprogimas ir vėl bus pilnos seminarijos, netrūks vienuolių brolių bei seserų.
VEIDAS: Susidaro įspūdis, kad islamo religija nepatiria panašių problemų. Musulmonai ir tiki nuoširdžiau?
T.Ž.: Viena islamo taisyklių reikalauja melstis penkis kartus per dieną, todėl musulmonai jos laikosi, ir atrodo, kad tiki nuoširdžiau.
VEIDAS: Bet Katalikų bažnyčia taip pat turi daug įsakymų, tarp kurių reikalavimai ir melstis, ir dalyvauti mišiose.
T.Ž.: Daugelis lietuvių nesimeldžia, nes nebuvo mokomi asmeninės praktikos. Tad nežino, kaip reikia melstis, ko prašyti, kokia turėtų būti maldos struktūra, kad Dievui patiktų. Tačiau Dievui svarbiausia, kad malda eitų iš vidaus. Galima melstis paprastais žemiškais žodžiais: „Dieve, padėk, Dieve, pagelbėk. Matai, kad turiu ydų, bet, Dieve, tu esi mano Viešpats.“ Kai žodžiai eina iš širdies, Dievas išklauso. Be to, reikia nepamiršti, kad Dievas – asmuo, su kuriuo galima bendrauti. Tad svarbu atrasti laiko asmeniniam pokalbiui su Dievu.
VEIDAS: Ar vaikai per tikybos pamokas, taip pat rengiant, pavyzdžiui, Komunijos sakramentui mokomi pajusti asmeninį santykį su Dievu?
T.Ž.: Tai didelis gyvenimo uždavinys. Žmogus pats turi apsispręsti dėl tikėjimo. Dievas per prievartą negrūda savęs, tačiau respektuoja žmogaus apsisprendimą. Jeigu sakai: „Dieve, tu man reikalingas, nors ir klysdamas, nusidėdamas, stengiuosi gyventi su tavimi“, Dievas priima šį norą.
Tam, kad žmogus suprastų, ar jam reikia Dievo, labai svarbu, jog suvoktų sakramentų prasmę. Todėl vaikai, ruošiant juos Pirmajai komunijai, ne tik mokomi tikėjimo tiesų, bet po truputį įvedami į bendruomenės gyvenimą, kad jaustųsi čia laukiami. Ėjimas iš lėto Dievo link duoda vaisių.
Deja, nemažai tėvų numeta vaikus bažnyčiai, tikėdamiesi, kad dvasininkai juos išmokys tikėjimo tiesų ir taip įgrūs tikėjimą. Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio. Dvasininkai gali tik padėti eiti tikėjimo keliu. Be to, žinios yra vienas dalykas, o tikėjimo praktika – visai kas kita. Ji atsiranda tik kasdienybėje, išgyvenant asmeninį santykį su Dievu, skaitant Šventąjį Raštą, švenčiant Eucharistiją, taip pat bendruomeninėje maldoje ir tarnystėje, kai tarnaujama artimui.
VEIDAS: Pakalbėkime ir apie materialius dalykus. Ar daug Lietuvoje bažnyčių, kurios priverstos užsidaryti todėl, kad sumažėjo parapijiečių arba nesurenkama pakankamai aukų?
T.Ž.: Visi ekonominiai dalykai, kurie vyksta pasaulyje, atsiliepia ir Bažnyčios gyvenime. Yra tokių bažnyčių, kurios uždaromos, nes susirenka mažai žmonių arba jos sunkiai išsilaiko. Žmonės dažnai pamiršta, kad tai jų pareiga išlaikyti Bažnyčią ir jos tarnus. Vis dėlto Bažnyčiai neturėtų labiausiai rūpėti pinigai, svarbiausia turi būti Dievas ir prie Dievo ateinantis žmogus. Juk Bažnyčia yra žmogaus palydėtojas Dievo link. Tad didžiausias jos turtas – žmonės.

“Jeigu namie nėra meldžiamasi, tėvai nelanko bažnyčios ir negilina savo tikėjimo, bažnyčia vaiko nepadarys tikinčio.”