„Partijos Lietuvoje yra virtusios įdarbinimo ir verslo klubais, o didžioji dalis politikų ne tik nesugeba spręsti valstybės problemų, bet ir jų nesuvokia“, – duodamas interviu „Veidui“ sako buvęs premjero patarėjas finansų klausimais Stasys Jakeliūnas.

Aušra Pocienė

VEIDAS: Jūsų atsistatydinimo ar atstatydinimo, kaip sako premjeras Algirdas Butkevičius, reikėjo laukti. Buvote netipiškas patarėjas: aktyvus, savarankiškas, turintis savo nuomonę ir nebijantis jos viešai išsakyti. Tokie valdžiai nereikalingi?

S.J.: Manau, kad tokie patarėjai valdžiai labiau trukdo, nei padeda. Iš pradžių atrodė, kad ir premjeras pritaria mano pasiūlymams ir dėl antros pakopos pensijų sistemos reformos, ir mokesčių ar komercinių bankų klausimais. Bet kuo toliau, tuo labiau  buvo matyti, kad mano, kaip profesionalo, kompetencijos nereikia. Labiau reikia politinio palaikymo, palaikymo viešojoje erdvėje, o ne konkrečių sprendimų ir tuo labiau reformų. Nes reformos yra sudėtingi, gilūs ir rizikingi procesai, dažnai kažkas dėl to lieka nepatenkintas. Tačiau ilgainiui reformos yra neišvengiamos, nes valstybė veikti gali tik sutvarkyta ir gerai valdoma. Visi finansiniai, socialiai procesai turi būti vertinami, analizuojami, stebimi ir dėl jų priimami atitinkami sprendimai.

Deja, ši koalicija tuo nepasižymi. Ji nemato valstybės vizijos, neįsivaizduoja, kas bus po penkerių ar penkiolikos metų ir bando išgyventi prisiderindama prie rinkėjų lūkesčių, prie vienas kito įgeidžių. Butaforinio patarėjo ar propagandinio sraigto vaidmuo manęs netenkino. Dirbau valstybei, o ne Butkevičiui, todėl ir atsisveikinome.

VEIDAS: Darbą pradėjote nuo esminių dalykų – mokesčių sistemos reformos. Kokios ligos kamuoja mūsų finansų sistemą?

S.J.: Mokesčių sistemos reforma nebuvo mano iniciatyva. Tai buvo premjero pageidavimas, išsakytas, beje, viešai, dar prieš susitinkant su manimi aptarti, ko jis tikisi iš mokesčių sistemos peržiūros. Aš subūriau, mano vertinimu, geriausių Lietuvoje ekspertų grupę, mes pradėjome vertinti mokesčių sistemą ir siūlyti tam tikrus sisteminius pokyčius. Tačiau jokia mokesčių sistema neveiks, jei nebus mokesčių mokėtojų pasitikėjimo institucijomis, kurios prižiūri, administruoja ir naudoja mokesčių mokėtojų pinigus. Kaip vienoje ekonomikos konferencijoje yra pasakęs Danijos ekonomistas Mortenas Hansenas, Danijoje mokesčiai yra vieni didžiausių pasaulyje, tačiau mokesčių mokėtojų – tiek verslo, tiek gyventojų – pasitikėjimas valdžios institucijomis yra antras pagal pasitikėjimo reitingą pasaulyje.

Mūsų mokesčių sistema pasižymi tuo, kad jau dvidešimt penkerius metus (bent jau Europoje tai savotiškas rekordas) mes gyvename nuolatinio deficito sąlygomis, tačiau turime begalę išlygų ir lengvatų. Pavyzdžiui, šiemet įsigaliojusi pridėtinės vertės mokesčio lengvata viešbučiams yra visiškai nelogiška. Nes pati lengvata nieko neduos ir jokių turistų srautų nepritrauks. Tam pirmiausia reikia šalies pasiekiamumo, infrastruktūros ir kitų kompleksinių sprendimų. Mokesčių darbo grupė nebuvo prieš lengvatą apskritai, tačiau pasisakė, kad pirmiausia turi būti sukurta reikiama aplinka, priimti reikalingi sprendimai, tuomet galima įvesti ir mokesčių lengvatą. Dabar ji yra perteklinė.

Kitas pavyzdys – gyventojų pajamų mokesčio lengvata gyvybės draudimui, kuris yra iš esmės tapęs kaupimo fondų verslu. Pernai investicinio gyvybės draudimo pajamos paaugo beveik 20 proc. Atitinkamai didės ir gyventojams kaip lengvata grąžinama dalis. Deficitinio biudžeto sąlygomis tai yra totalus absurdas. Bankuose palūkanos už indėlius yra arti nulio, todėl akivaizdu, kad apsimoka užsiimti tokiu neva draudimu, o iš tiesų investavimu, susigrąžinant mokesčio lengvatą.

Dar 2010 m. Tarptautinis valiutos fondas yra įvertinęs Lietuvos mokesčių sistemą ir šią lengvatą apibūdinęs kaip socialiai neteisingą mokesčių lengvatą, kurios reikėtų atsisakyti. Tačiau socialdemokratų Vyriausybė nesugeba net to padaryti, ką jau kalbėti apie sisteminę mokesčių reformą. Nėra nei kompetencijos, nei valios.

VEIDAS: Jūsų vadovaujama darbo grupė iš tiesų siūlė pradėti sisteminę mokesčių reformą: didinti neapmokestinamųjų pajamų dydį, bazinę pensiją perkelti į valstybės biudžetą, privalomojo sveikatos draudimo įmoką prijungti prie gyventojų pajamų mokesčio.

S.J.: Reformuoti „Sodrą“ būtina, ir tai akivaizdžiausiai rodo šių metų „Sodros“ biudžetas, sudarytas šiurkščiausiai pažeidžiant įstatymą. „Sodros“ išmokos – pensijos, ligos ir motinystės išmokos padidintos ne tik neturint tam rezervo, bet turint apie 3,4 mlrd. eurų skolą, kuri viršija metinį „Sodros“ pajamų biudžetą. Didesnės krizės nei dabar „Sodra“ dar nėra patyrusi. Apie tai niekas nenori kalbėti, nors tai – santykinai nesunkiai išsprendžiama problema. Mano vertinimu, tokios skolos „Sodra“ negalės grąžinti per artimiausius dvidešimt metų. Be to, ji dar moka palūkanas valstybės biudžetui – 100 mln. eurų kasmet, taip dar labiau mažindama galimybes mokėti pensijas ir tuo labiau jas didinti.

Įstatymas aiškiai reglamentuoja: jei didinamos išmokos, o įmokų tarifai nedidinami, turi būti skiriami asignavimai iš valstybės biudžeto. Tačiau pasirodo, kad įstatymo nesilaikoma jau ne pirmą kartą ir visi tai ignoruoja. „Sodra“ yra diskredituota, jos galimybės didinti pensijas ar kitas išmokas visiškai priklauso nuo politikų valios: paskolins ar nepaskolins Finansų ministerija, paprašys palūkanų ar ne, perskolins ar neperskolins, nes grąžinti skolos nėra iš ko.

VEIDAS: Neišgirstas buvote ne pirmą kartą. Jūsų vadovaujamos mokesčių darbo grupės siūlymai buvo sukritikuoti ir nukišti į stalčių. Kodėl?

S.J.: Atsakymas labai paprastas. Kai aš premjero paklausiau, kam reikia tos mokesčių darbo grupės, ko iš jos tikimasi, jis atsakė: tai yra politika. Kitaip sakant, visa tai buvo daroma dėl politinės konjunktūros, dėl įvaizdžio.

VEIDAS: Vadinasi, jokių esminių mokesčių pakeitimų nebuvo padaryta, gyvename toliau. Tai kokios bombos tiksi virš mūsų galvų?

S.J.: Kai kurie pakeitimai buvo įgyvendinti: kapitalo pajamos šiek tiek apmokestintos, neapmokestinamųjų pajamų dydis pakoreguotas, tačiau tai ir viskas. Mano asmenine iniciatyva dar buvo pakeistas Pelno mokesčio įstatymas, kuriame buvo palikta spraga ne gyvybės draudimo kompanijoms naudotis išlyga, leidžiančia investicinių pajamų neapmokestinti pelno mokesčiu. Tačiau tai yra tik detalės ir kosmetiniai pakeitimai.

Jei kalbėtume apie grėsmes, kabančias virš mūsų galvų, sakyčiau, kad tai labiau ne finansų sistemos problemos. Viena iš trijų bombų – demografija. Kaip sako vienas geriausių Lietuvos ekonomistų Raimondas Kuodis, tai jau įvykęs faktas. Esame užprogramuoti susitraukti, mažėti ir tuo pačiu metu išlaikyti visą valstybės aparatą bei visą infrastruktūrą. Tai sekins mūsų galimybes uždirbti pajamas, mokėti pensijas, finansuoti švietimo sistemą, kuri yra antroji tiksinti bomba.

Valstybei svarbu ne tik žmonių skaičius, jų sudėtis, bet ir kokie tai žmonės. Jie turi būti pilietiškai aktyvūs, apsišvietę, drąsūs, nebijantys valdžios, vieni kitų. Ir tai gali duoti stipri šeima, auklėjimas, švietimo sistema. Todėl švietimo sistemos pertvarka yra būtina sąlyga norint geriau gyventi. Būtina į ją įlieti šviežio kraujo – mūsų emigravusių jaunų žmonių, kurių dalis norėtų grįžti į Lietuvą, pasklisti po vidurines, aukštąsias mokyklas, bet jų turi būti kritinė masė, kad vienas kitą palaikytų, nes pavieniui jie gali paskęsti šiame liūne.

Ir trečia, galbūt svarbiausia problema – tai politikai. Pati politinė sistema turi būti keičiama, nes dabar bet kas, turintis pinigų, šoumeno sugebėjimų, gali patekti į politiką ir valdyti valstybę. Turi būti filtrai politikams, turi būti filtrai ir rinkėjams. Kaip viename interviu sakė šiuolaikinio Singapūro įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas Lee Kwan Yew, jeigu būtų reikėję pakeisti rinkimų sistemą taip, kad subrendęs, turintis šeimą žmogus turėtų du balsus, nes jis yra atsakingas už savo ir savo vaikų ateitį, o jaunesni ir pensininkai turėtų po vieną balsą, mes būtume įvedę tokią pataisą. Mums taip pat būtina rinkimų sistemos pertvarka. Į „Eurovizijos“ atranką dabar patekti gerokai sunkiau nei į politiką, į kurią einant nėra nei jokių atrankų, nei filtrų.

VEIDAS: Ekonomistas Rimantas Rudzkis sako, kad dabartinė politinė sistema apskritai nėra pajėgi spręsti susikaupusių šalies problemų, todėl parlamentinę respubliką reikėtų keisti prezidentinės respublikos modeliu, kuris būtų efektyvesnis. Kokia jūsų nuomonė?

S.J.: Manau, kad tai svarstytini dalykai. Ar prezidentinė, ar kokia kitokia politinė sistema – nėra jau taip svarbu. Mes turime vyriausybę, prezidentūrą ir parlamentą, kurie tarpusavyje kovoja ir visur trūksta kompetencijos. Galios centrų turi būti mažiau, bet kompetencijos ir atsakomybės – daugiau. Reikia pradėti nuo mano minėtų bazinių problemų sprendimo, ir tuomet galbūt kursis ir kitokia švietimo sistema, padaugės iš emigracijos grįžtančių žmonių, kurie penkerius ar dešimt metų pragyvenę Skandinavijoje ar Jungtinėje Karalystėje dabar sunkiai gali save įsivaizduoti šiandieninėje Lietuvoje.

Išsprendę šias svarbiausias problemas galėsime sutvarkyti ir finansų, ir pensijų sistemas, įgyvendinti kitas reformas.

VEIDAS: Būdamas premjero patarėju daug pastangų padėjote įrodinėdamas, kad bankas „Swedbank“, dėl euro įvedimo didindamas būsto paskolų palūkanas, pažeidžia Euro įvedimo įstatymą. Šioje kovoje, atrodo, taip pat buvote vienas lauke karys – jūsų nepalaikė nei Lietuvos bankas, kurį pavadinote komercinio banko advokatu, nei Vyriausybė.

S.J.: Nesakyčiau, kad buvau vienas lauke karys, nes prisidėjo ir visuomeninės organizacijos, ir Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos vadovas Danukas Arlauskas. Bet labiausiai banko sprendimą vis dėlto nedidinti palūkanų, manau, lėmė mano kreipimasis į Švedijos finansų inspekciją ir motininio „Swedbank“ banko valdybos narius. Beje, apie šią istoriją rašau dokumentine medžiaga paremtą apybraižą.

VEIDAS: Iškėlęs šią problemą akivaizdžiai parodėte, kad vaikiškais balsais ir animaciniais personažais reklaminiuose filmukuose į savo klientus prabilęs bankas iš tiesų akiplėšiškai naudojasi tų pačių savo klientų finansiniu neišprusimu.

S.J.: Tai elementari verslo taktika. Jei politikai arba prižiūrinčios institucijos tai  toleruoja, bet koks verslas tą darys. Bet tam ir yra valstybės institucijos, kad tramdytų tokius grobuonis, nustatytų tam tikras žaidimo taisykles. Ši istorija parodė, kad bankų klientų teisės Lietuvoje iš esmės nėra ginamos.

VEIDAS: Kaip vertinate, kad 2015 m. valstybės biudžetas sudarytas numatant gerokai didesnį BVP augimą, o dabar finansų ministras Rimantas Šadžius jau pripažino, kad augimas bus kur kas mažesnis?

S.J.: Pamenu, jau rugsėjo mėnesį, išgirdęs dar preliminarias finansų ministro ekonomines prielaidas ir valstybės biudžeto skaičius, jam sakiau, kad tikriausiai bus reikalingas planas B. Buvo akivaizdu, kad tiek tos ekonominės prielaidos, tiek numatytas 6 proc. mokesčių pajamų augimas yra pernelyg optimistiniai. Dabar valstybės biudžetas jau yra nerealistinis, o finansų ministras, sakydamas, kad būtų gerai, jei BVP augtų 2,7–2,9 proc., suskubo apsidrausti.

Kita vertus, kadangi biudžeto pajamų dalis nekoreguojama ir nekeičiama, tai jau yra finansinis nesusipratimas. Nes jei mažinamos ekonominės prielaidos, reikia mažinti ir biudžeto pajamas. Manau, yra 90 proc. tikimybė, kad nebus nei prognozuojamo 3,4 proc. BVP augimo, nei 6 proc. pajamų didėjimo. Kada tai paaiškės, sunku pasakyti, nes situacija labai neapibrėžta. Jei Rusijos ir Ukrainos krizė, rublio nuosmukis  stabilizuosis, naftos kaina nustos kristi, tas patvirtintas scenarijus nėra visiškai neįmanomas. Tačiau jei situacija negerės arba, neduok Dieve, blogės, matyt, kovo ar vėliausiai balandžio, gegužės mėnesį, matydami, kad planuojamų pajamų nesurenkame, turėsime didesnį deficitą ir reikės daugiau skolintis.

VEIDAS: Sakėte, kad tik dėl euro įvedimo jūsų ir premjero požiūris sutapo. Tai ką gero ar blogo Lietuvai duos euras?

S.J.: Tiesą sakant, aš nebuvau toks tikras, kad mums pavyks įsivesti eurą 2015 m. Aš siūliau laikytis lankstesnės politikos ir euro įvedimą numatyti 2015–2016 m. Tačiau mums pavyko, ir tai yra labai gerai, nes euras padidino mūsų finansų sistemos stabilumą. Tai svarbiausias pranašumas, o visa kita, sakyčiau, yra propaganda arba klausimas, kas daugiau – penkiasdešimt centimetrų ar pusė metro.

Jei neturėtume euro, euro zonoje kilus krizei (o tokia rizika buvo reali) tokia valstybė kaip Lietuva automatiškai būtų vertinama kaip rizikingesnė. Jei ir toliau gilėtų krizė Rusijoje ir Ukrainoje, mūsų skandinaviški bankai imtų kitaip vertinti riziką, dar atsargiau skolinti, galėtų vėl iškilti lito nuvertėjimo tema. Vėl smarkiai pakiltų Viliboras, būsto paskolų palūkanos vėl šoktelėtų į viršų, žmonėms kiltų didelių finansinių problemų.

Yra studijų, įrodančių, kad įvedus eurą šalyje esmingai niekas nepakinta. Atvirkščiai, pavyzdžiui, Slovėnijoje, kuri eurą įsivedė 2007 m., atpigo skolinimas, bankai ėmė lengva ranka skolinti ir šalyje kilo didžiulių problemų. Graikijai, kuri euro zonoje yra nuo 2001-ųjų, buvimas joje ne tik nepadėjo, bet, manau, pakenkė, nes sukūrė saugumo ir pigaus skolinimosi iliuziją, dėl kurios šalis atsidūrė ties bankroto riba ir iki šiol kapstosi iš tos krizės. Taigi euras yra būtina, tačiau tikrai nepakankama ir ne vienintelė sąlyga, kad mes galėtume susitvarkyti savo finansus ir ekonomiką.

VEIDAS: Kaip Lietuvai vis dėlto nepaslysti ant euro „žievės“?

S.J.: Mes pamažu jau slystame. Šių metų nelabai realistinis valstybės biudžetas, ką jau kalbėti apie „Sodros“ biudžetą, signalizuoja, kad tiek ekonomiką, tiek biudžeto pajamas mes vertiname pernelyg optimistiškai ir jau atsipalaidavome. Man įdomu, kaip mūsų biudžeto prognozes ir pajamas vertins sausį į Lietuvą atvykstanti Europos Komisijos misija ir kovą atvykstanti Tarptautinio valiutos fondo misija. Praėjusių metų spalio mėnesį teko bendrauti su Tarptautinio valiutos fondo atstovais Lietuvoje. Jau tuomet jie atsargiai vertino mūsų prognozes, diplomatiškai užsimindami, kad tai yra tikėtinas, tačiau ne pagrindinis tokios ekonomikos plėtros ir biudžeto pajamų scenarijus.

VEIDAS: Ką jums pačiam davė ši valstybės tarnautojo patirtis?

S.J.: Pažinau, kaip veikia politinė virtuvė. Tiesiogiai politikų pasitarimuose, politinėse batalijose retai dalyvaudavau, tačiau stebėdamas premjero, ministrų darbą, dalyvaudamas diskusijose, pasitarimuose ir posėdžiuose Seime įsitikinau, kad šitie politikai nepajėgūs ne tik spręsti valstybės esminių sisteminių ir giluminių problemų – dauguma jų net nepajėgūs jų suvokti. Politinės partijos daugiausia yra tapusios įdarbinimo ir verslo klubais, kuriuose svarbiausi yra  interesai ir viešieji ryšiai, o valstybės valdymui ir reikalams skiriama mažoji dalis dėmesio bei laiko. Nėra kompetencijos, atsakomybės, tęstinumo.

Mums reikia paprastesnės ir labiau kompetentingos politinės sistemos, kuri galėtų užtikrinti problemų indentifikavimą, jų sprendimą ir tų sprendimų įgyvendinimą. Todėl reikia inicijuoti diskusiją, pasikviesti užsienio ekspertų, kurie yra analizavę pasaulio politinių sistemų struktūrą, evoliuciją ir patirtį. Akivaizdu, kad mūsų politinę sistemą reikia gydyti. Nebūtinai keisti jos struktūrą, bet nustatyti tam tikrą atranką, filtrus. Nes dabar į politiką gali ateiti bet kas.

VEIDAS: Kas turėtų ir galėtų tą politinės reformos klausimą kelti, inicijuoti sprendimus?

S.J.: Tas, kuris pajėgus suvokti problemas, pajėgus inicijuoti diskusiją, kuris pajėgus finansuoti žmonių telkimą, nes be finansų to nepadarysi, kuris pajėgus viešinti tą diskusiją. Ir jei Lietuvoje tokių žmonių nėra, tai Lietuva pasmerkta vegetuoti ir stagnuoti. Nes kai išseks ES fondų pinigai, emigrantų siunčiami pinigai, mes turėsime tikrai rimtų finansinių ir ekonominių problemų. Reikia naujų lyderių iš visuomenės, iš verslo, politologai turėtų atsibusti, inicijuoti diskusijas ir siūlyti sprendimus. Aš manau, kad tokių žmonių Lietuvoje yra. Paprasčiausiai visi arba nesitiki, jog tą galima padaryti, arba gyvena pakankamai patogų gyvenimą, kad ir versle. Žmonės yra prisiderinę prie politinės konjunktūros, naudojasi ES pinigais, yra susitvarkę savo asmeninį gyvenimą ir nemato prasmės, reikalo bei galbūt galimybių kažką keisti.

Tuos patogius gyvenimus reikėtų šiek tiek atidėti į šalį ir daugiau dėmesio bei pastangų skirti valstybės reikalams. Tada turėsime kitokią valstybę ir kitokius politikus. Kol to nebus, tol mes čia vegetuosime, virkausime, kentėsime arba emigruosime, tačiau dėl to tikrai mažai kas keisis.