ra

„Netolimoje ateityje ekologinę žemdirbystę lems ekonominiai rinkos dėsniai, o ne padidintos išmokos, kaip matome šiandien. Labai toli tinkamų pavyzdžių dairytis netenka: šiandien ekologinės produkcijos rinkos tarpsta turtingiausiose pasaulio valstybėse“, – teigia biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Rauckas, ne vieną dešimtį metų dirbantis žemės ūkio srityje.

– Kas, jūsų nuomone, lemia žemės ūkio pažangą? Kokia šiandieninė jo padėtis Lietuvoje?

V.R.: Pirmiausia paties žemdirbio motyvacija taikyti pažangiausias bei naujausias technologijas – tai lemia. Žinoma, tai skatina ir konkurencinė aplinka. Negalėčiau pasakyti, kad visi žemdirbiai stokoja motyvacijos ieškoti ir taikyti naujausius žemdirbystės metodus, bet pastebiu labai daug jų konservatyvumo. Žinoma, visko yra. Kita vertus, šiandien stebime didžiulę gausą įmonių, siūlančių savo paslaugas: atrodytų, tereikia tinkamai atsirinkti pasiūlymus. Vienintelis ribojantis faktorius šioje srityje – konservatyvumas. Pamirštame, kad žemės ūkio progresui keliami ir aplinkos apsaugos bei žmonių gerovės klausimai, todėl jo progresas neįmanomas vertinant vien tiktai intensyvumo rodiklius.

– Kaip vertinate žemės ūkio pažangą per pastaruosius 25-erius nepriklausomos Lietuvos metus?

V.R.: Žemės ūkis gerokai pasikeitė. Pagrindinis ir esminis dalykas – kolūkius ir tarybinius ūkius pakeitė šeimos ūkiai: atsirado kitoks, šeimininkiškas požiūris į darbą. Išrasta naujų, gerokai derlingesnių veislių, ūkius pasiekė naujausia bei pažangiausia technika, augalų apsaugos produktai, tręšimo bei auginimo technologijos. Gerokai sumažėjo gyvulių. Žemės ūkis perėjo nuo planinės prie rinkos ekonomikos su visomis susijusiomis pasekmėmis bei iššūkiais.

– Kiek prie to, jūsų vertinimu, prisidėjo technikos modernizavimas, ES parama?

V.R.: Iš tiesų ūkių modernizavimas ir su tuo susijusi parama daugiausiai prie to prisidėjo. Laukuose beveik nebeliko sovietinių laikų padargų ir technikos. Pirmiausia atsirado technikos ir technologijų pasirinkimas, dėl konkurencijos – prekių bei paslaugų pasiūla. Žemdirbiai dabar gali rinktis, kokią techniką įsigyti bei naudoti. Jei ne ES parama, žemės ūkis nebūtų taip greitai pasikeitęs, pasidaręs toks konkurencingas ir priartėjęs prie ES vidurkio.

– Kaip manote, kokios įtakos žemės ūkio našumui netolimoje ateityje turės klimato pokyčiai? Ūkininkai skundžiasi, kad vis sunkiau nuspėti, ko galima tikėtis iš gamtos.

V.R.: Klimato pokyčiai vyksta ne pirmą šimtmetį: ir anksčiau būta atšalimų ir atšilimų periodų, todėl dabartinio atšilimo neturėtume suabsoliutinti kaip visiškos blogybės. Gamtos reiškiniai nenuspėjami buvo ir liko: žemdirbiai ir šiandien gali tikėtis vien netikėtumų, o prisitaikymas prie jų yra jų kasdienybė. Žvelgiant į netolimą ateitį aišku viena – žemės ūkio našumas neišvengiamai didės (tai skatins konkurencinė aplinka). Esame pasaulio ekonomikos dalis, todėl ir mus tai visokeriopai paveiks: turėsime auginti tuos augalus, kurie duos didžiausią pelną.

– Kaip manote, kokios kultūros Lietuvos laukuose augs po 10 ar 20 metų? Galbūt klimato kaita vers ieškoti kur kas tinkamesnių veislių nei šiandien?

V.R.: Be abejonės, ūkiai keisis, tikėtina, kad stambės. Tas pats pasakytina ir apie auginamų kultūrų veisles. Ir šiandien jos keičiasi: to reikalauja ir laikmetis, ir konkurencija tarp įmonių – veislių savininkų. Jie priversti nuolat investuoti į mokslinius tyrimus ir išvedinėti naujas veisles, kurios būtų kiek galima labiau atsparesnės ligoms ir kenkėjams, neišgultų po smarkaus lietaus ir užtikrintų kuo didesnį ir geresnės kokybės derlių arba kitaip tenkintų nuolat besikeičiančius žemdirbių poreikius. Juo labiau kai kalbame apie žiemines veisles: jų atsparumas šalčiams – vienas svarbiausių dalykų. Be jokios abejonės, konkurencinė kova ir pranašumo siekis veikia ir veislių platintojų įmones. Taigi labai tikėtina, kad didės grūdams auginamų kukurūzų plotai, šiandien sunku pasakyti, bet galbūt jie bus genetiškai modifikuoti.

– Ar galime svarstyti, kaip per pastaruosius metus keitėsi dirvožemio padėtis? Lietuvos žemės prastėjo, o gal kaip tik atsirado daugiau galimybių gauti našesnius ir gausesnius derlius?

V.R.: Prieš 25-erius metus, jei kalbame apie dirvožemio kokybę, buvo labiau pabrėžiamas dirvožemio suslėgimas sunkiąja technika. Dabar jo būklė vertinama pagal daugiau kriterijų, tačiau pagal atliktus tyrimus matome, kad dirvožemių kokybė negerėja. Iš esmės tai nulemta dviejų pagrindinių priežasčių: dėl sėjomainos nesilaikymo ir dėl sumažėjusio galvijų skaičiaus (laukams nebetenka mėšlo, seklaus arimo – dažnai jo tiesiog atsisakoma).

– Kurioje Lietuvos dalyje žemės derlingiausios, kurioje – mažiausiai derlingos? Kiek laiko, pastangų ir lėšų reikia įdėti į žemę, kad atsipirktų jos derlingumas? Per kiek laiko tai pasiekiama? Gal galite paminėti sėkmingų užsienio pavyzdžių?

V.R.: Apie dirvožemio derlingumą Lietuvos ribose galime kalbėti santykinai. Derlingiausios dirvos yra Šiaurės, Vidurio bei Pietvakarių Lietuvoje. Mažiau derlingos – Rytų bei Pietryčių Lietuvoje. Šiuo atveju būtų neteisinga mažiau derlingas dirvas vadinti nederlingomis. Juk ir santykinai nederlingose dirvose tinkamai parinkus augalus galima užauginti neblogą produkciją, rasti tos produkcijos realizavimo rinkas bei sėkmingai ūkininkauti. Nepamirškime, kad dirvos, kurias dirbame šiandien, formavosi šimtmečiais, todėl apie jų derlingumo atsipirkimą kalbėti negalime. Šiuo atveju verčiau klausti savęs, ką paliksime po savęs ateities kartoms.

– Ar galime tikėtis, kad lietuviai grįš prie šiuo metu pamirštamos sėjomainos? O gal atsiras kitų būdų dirvožemiui tausoti?

V.R.: Sėjomaina nėra visiškai pamiršta. Greičiau daugelis jos netaiko dėl vartotojiško požiūrio: auginama tik tai, kas pastaruoju metu labiausiai apsimoka (brangiausiai superkama). Pamirštama, kad dirvožemis – neatsinaujinantis gamtos šaltinis, ir dabar jam tausoti, ko gero, veiksmingiausios priemonės yra administracinės, tiesiog formuojant pasėlių struktūrą. Šiandien jau yra numatyta, kiek turi būti auginama dirvą gerinančių augalų, taigi tikėtina, kad jau netrukus administracinių reguliavimo priemonių tiktai daugės.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-27-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.