BFL

Perspektyvos. „Ar atlaikys mūsų žemdirbiai vėl griežtėjančias taisykles, taikomas ekologiniams ūkiams, o gal pailsę nuo vis naujų strategijų, ilgalaikės vizijos nebuvimo bei nuolatinio teisės aktų keitimo pasuks chemizuotos žemdirbystės keliu?“, – svarsto Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis. Su juo „Veidas“ kalbasi apie tai, kokių pokyčių gali tikėtis 25-erių metų sukaktį minintis ekologinis šalies ūkis.

VEIDAS: Šį pavasarį patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklės. Kokių pokyčių šiame sektoriuje jos leis tikėtis artimiausiu metu?

S.D.: Naujose taisyklėse numatytas vienų metų pereinamasis laikotarpis tradicine žemdirbyste besiverčiantiems ūkininkams, kurie nori pereiti prie visiškai ekologiško auginimo. Už pastarąją veiklos sritį bus mokamos didesnės išmokos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dar negauna išmokos už ekologišką produkciją, taip siekiant jį paskatinti pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Vienu svarbiausių programinio laikotarpio siekių ūkio viceministras Gintas Saulius Cironka įvardijo ir tai, kad besibaigiant 2020 m. ekologiško maisto produktų žaliavos gamyba ir perdirbimas priartėtų vienas prie kito, o vartotoją pasiektų kuo daugiau ekologiškų produktų.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad mišrių ūkių (ekologinių ir chemizuotų) artimiausioje perspektyvoje neliks?

S.D.: Išties ateityje vyraus ekologiniai ūkiai. Žinoma, pereinamuoju laikotarpiu jų dar matysime, bet jau nuo kitų metų ūkis turės savo valda laikyti šimtaprocentinę ekologiją, negalės dalis žemių būti chemizuotų, o dalis ekologinių. Ūkininkams tai galbūt ir nėra labai gera žinia (dalį žemių jie nuomojasi, sudarytos sutartys, žemės reformos nebaigtos ir pan.), bet vartotojo atžvilgiu tai sąžininga: jis žinos, kad perka išties kokybišką produkciją.

VEIDAS: Kokia dalis Lietuvos teritorijos šiandien tenka ekologiniams ūkiams?

S.D.: Pagal dirbamos žemės plotą Lietuvos ekologiniai ūkiai atitinka Europos Sąjungos vidurkį (5,4 proc.) ir sudaro šiek tiek daugiau nei 5 proc. dirbamos žemės ploto. Pagal ekologinio ūkininkavimo populiarumą Lietuva šiek tiek lenkia kaimyninę Lenkiją, tačiau gana stipriai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių. Tarkime, Latvijoje ekologinių ūkių ploto dalis praktiškai du kartus didesnė nei Lietuvoje ir sudaro apie 10 proc. visos dirbamos žemės ploto. O Estijoje ekologinis ūkininkavimas dar populiaresnis (ekologiniai ūkiai čia užima 14,1 proc. visos dirbamos žemės ploto).

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, sąlygos mūsų šalyje užsiimti ekologine žemdirbyste yra palankios?

S.D.: Norint, kad ekologiniai ūkiai sėkmingai gyvuotų, turėtų būti bent 10 ar 20 metų plėtros strategija, o Lietuvoje viskas, deja, matuojama vos ketverių metų ciklais: nuo rinkimų iki rinkimų. Sunku planuoti, kai nesama tęstinumo. Vis dėlto apie 6 proc. visų žemės naudmenų šiandien sudaro ekologiniai plotai (2400 šalies ūkininkų užsiima ekologine žemdirbyste, o jiems tenka panašiai 160 tūkst. ha žemės). Tačiau nueitas netrumpas kelias, juk dar 2000-aisiais Lietuvoje tebuvo šimtas ekologinio ūkininkavimo pradininkų. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą žmonės pasuko prie ekologijos, nors tuo metu dalis nė nesuvokė, kas tai yra. Dar ir šiandien Lietuvoje tebevyrauja nuostata, kad jei jau niekam kitam netinki, gali eiti ūkininkauti. Liūdna, bet vis dar ne visi supranta, kad šiai sričiai reikalingas specialus pasirengimas ir apsiskaitymas. Norint tinkamai ūkininkauti reikia daug ką išmanyti. Bet galime pasidžiaugti: į ekologinės žemdirbystės sektorių ateina vis labiau išsilavinę asmenys, turintys viziją ir besistengiantys atgaivinti Lietuvos kaimą.

VEIDAS: Kokių perspektyvų turi ekologinis šalies ūkis? Kaip atrodysime tarp ES šalių po gero dešimtmečio?

S.D.: Nustebinti Europą galėtume savo žalumu ir ekologiškumu. Jei tik turėtume užtikrintą valstybės finansavimą ir sugebėtume sukurti tausojantį žemės ūkį (iki šiol ES tokios valstybės nėra), galėtume išsiskirti. Kaip žinome, prancūzai pasaulyje garsėja vynu ir sūriu, šveicarai – laikrodžiais, o kuo dar gali pasigirti Lietuva, jei ne išskirtine žemės ūkio produkcija?

Jei per dešimtmetį sugebėtume sukurti žalią, ekologišką ir išskirtinį kraštą, neabejoju, kad tai atkreiptų turtingų žmonių dėmesį. Tarkime, kaimo turizmo sodybos, siūlančios ekologišką maistą ir tokią pat aplinką. Manau, ši idėja netruktų pasklisti, ir jau po 10–20 metų turtingiausi asmenys pailsėti plūstų ne tik į Šveicariją, bet atrastų ir Lietuvą. Kol kas mūsų kaimas ir pramonė – ties „išsivaikščiojimo“ riba, bet valstybės politika ir ekologiškos šalies šūkis galėtų tapti išskirtiniu Lietuvos veidu. Kaip pavyzdį paimkime danus: į viešąjį jų sektorių šiandien eina apie 80 proc. ekologiškų produktų. Pamatę, kad dėl pertręštų laukų nebeliko gandrų ir varlių, o žemės ūkio struktūra griūva, jie ėmėsi ryžtingų veiksmų. Mes savo krašto dar nesugriovėme, bet tikrai judame į tą pusę, siekdami vis didesnių derlių (kad tik kuo daugiau turėtume ką parduoti badaujančioms valstybėms). Tačiau juk nepalyginti geriau būtų šalyje užaugintą produkciją eksportuoti į turtingas šalis ir būti užtikrintiems, kad jos atsiskaitys.

VEIDAS: Tačiau šiuo metu ekologiniai ūkiai šalyje sudaro dar labai nedidelį procentą. Kaip manote, kodėl didiesiems šalies žemdirbiams ši idėja nėra tokia patraukli?

S.D.: Jei tik turėtume teisingą ekologijos rėmimą, skatinimą ir perdirbimą, padėtis keistųsi iš esmės. Kas yra atsitikę šiuo metu? Tarkime, chemijos pramonei ekologinė žemdirbystė – visiškai nenaudinga sritis, ji iš mūsų nieko neuždirba. Taip pat Lietuva neskatina ekologiško perdirbimo – šiuo metu tą nišą bandoma tiesiog išmesti. Vis dar labai sudėtinga ekologiškos produkcijos augintojams patekti į šalies mokyklas (susiduriame su viešųjų interesų spaudimu). Ekologiškos produkcijos augintojai dar neturi savo skerdyklų ir produkcijos perdirbimo įrangos, taigi negali įeiti į didžiuosius prekybos centrus, ir visą „grietinėlę“ nugriebia mūsų pramonė.

Visiškai kitokia situacija susiklosčiusi Danijoje ir Vokietijoje. Jų ūkininkai turi savą perdirbimo grandį, tuomet gali pasiūlyti pirkėjui gerą produkcijos kainą. Ką tuo metu darome mes? Parduodame grikius ir avižas lenkams, kurie parsivežę juos išvalo, sufasuoja, o tada grąžinę į Lietuvą parduoda gerokai mažesne kaina nei mūsų perdirbėjai.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta skeptiškai žvelgiančiųjų į ekologinį ūkį. Gal galėtume išskirti, kuo ši produkcija pranašesnė už chemizuotą?

S.D.: Gana dažnai viešojoje erdvėje tenka stebėti, kaip lyginamos ekologiškos ir chemizuotos produkcijos maistinės savybės. Norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį, kad turėtume lyginti ne jas, o pačioje produkcijoje likusį užkratą – kalbu apie pesticidų likučius, kurių ekologiškose daržovėse nerasite. Ekologišką produkciją perkantys žmonės nesiskundžia alergijomis ir į savo sveikatą investuoja dabar, o chemizuotų produktų pirkėjai po kelerių metų investuos į vaistus.

VEIDAS: Jūs pats ūkininkauti ekologiniame ūkyje pradėjote, galima sakyti, visiškai atsitiktinai. Gal primintumėte, kas lėmė tokį apsisprendimą?

S.D.: Kadangi ūkininkavo mano tėvas, vis svarsčiau, kaip pataisyti finansinę jo padėtį: lakstydavau iš Kauno į Ukmergę, kol visiškai atsitiktinai su partneriais danais pabuvau užsienyje. Ten ir pamačiau klestinčius uogininkystės ūkius. Iki šiol juokauju, kad, matyt, gyvenime nieko nebūna šiaip sau. Pabendravęs su didžiausiais danų serbentų augintojais ir pats tuo užsikrėčiau. Matydamas, kad nesitaiso Lietuvos pienininkystės ir kiaulininkystės padėtis, įkalbėjau tėvuką išmėginti serbentų auginimą. Taip 2001 m. beveik 150 ha plotą apsodinome juodaisiais serbentais, o nuo 2002 m. pardavęs visus verslus ir pats persikėliau į Ukmergę, ir beveik dešimtmetį gyvenome iš juodųjų serbentų eksporto.

VEIDAS: Kam tiekėte Lietuvoje užaugintus ekologiškus serbentus?

S.D.: Iki įstojant į ES bendradarbiavome su prancūzais. Jiems vežėme ne tik uogas, bet ir serbentų lapus bei pumpurus. Tačiau nuo 2004 m. ES leidus naudoti sintetinius kvapus parfumerijoje, maisto ir vaistų pramonėje, juodųjų serbentų lapų ir pumpurų poreikis sumenko (juos supirkinėjo eteriniams aliejams gaminti ir pan.). Taigi teko persiorientuoti: mūsų serbentynus pakeitė grūdinės kultūros.

VEIDAS: Kodėl neauginote serbentų vietinei rinkai?

S.D.: Mes, dešimtmetį auginę uogas ir tiekę jas užsienio rinkai, pamatėme, kad mūsų šalyje jos supirkinėjamos pusvelčiui. Nėra jokio gamintojų ir perdirbėjų bendradarbiavimo, nemokama dalytis bendrais vargais, vyksta žaidimas tik į vienus vartus. Lietuviškas požiūris, kad pasmaugsiu savą dėl keleto eurų, egzistavo ir tebeegzistuoja. Tai geriausiai atsako į klausimą, kodėl Lietuvoje niekas neaugina uogų ir daržovių, kodėl šiandien taip sunku pieno ir mėsos sektoriuose, priešingai nei, tarkime, Lenkijoje. Pasitarę šeimoje nusprendėme, kad nebeverta atsodinti serbentų krūmų, ir perėjome prie augalininkystės. Šiuo metu mūsų šeimos ūkyje auga sojos, kanapės, žirniai, pupos, kviečiai ir rapsai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė