Kultūros ministro Šarūno Biručio teiravomės, kiek realus yra dalies ES paramos lėšų perdavimas kultūros sričiai ir kiek naudos kultūrininkai turės iš Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai.

VEIDAS: Kultūros politika kone mažiausiai reglamentuojama ES institucijų. Kadangi ką tik grįžote iš Briuselio, visgi įdomu būtų sužinoti, kaip kultūros sritį galėtų paveikti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pusmetis. Ar siejate su juo vilčių?
Š.B.: Kultūros ministerijai priskirtos kuruoti kelios ES programos: tai „Europa piliečiams“, skirta europiečių pilietiškumui ugdyti, ir „Kultūra 2007-2013“, skirta įvairių šalių kultūrininkų bendradarbiavimui skatinti. Šių programų projektus ir biudžetą turėsime derinti su Europos Parlamentu. O teiginys, kad ES kultūros nereglamentuoja, yra senstelėjęs ir teisingas tik siauro kultūros suvokimu atveju: meno reikalai, be abejo, nereglamentuojami. Kas kita – kino industrija, paveldosauga, kultūros palikimo skaitmeninimas, autorių teisių klausimai.

VEIDAS: Ar dalies ES paramos lėšų administravimo perdavimas kultūros sektoriui 2014-2020 m. virs realybe? Kokios tai galėtų būti sumos? Ar kultūrininkai, kuriuos daug metų gąsdino tokių lėšų įsisavinimo sunkumais, pajėgtų vykdyti griežtus ES projektų vykdytojams keliamus reikalavimus?
Š.B.: Manau, kūrybinės industrijos – sritis, kurioje galime padaryti reikšmingą pažangą. Šiandien to nesuprasti – reiškia neturėti ateities. Kitos valstybės galimybe skirti ES paramą kultūrai pasinaudojo anksčiau ir pasiekė įspūdingų rezultatų. Biudžeto resursų sutvarkyti kultūros įstaigų pastatus bei paveldo objektus tikrai neužteks, vienintelis kelias – ES parama. Neabejoju, kad tai būtina padaryti, tačiau biurokratinė valstybinės sistemos inercija persiorientuoja lėtai. Kad ją įveiktume, tenka daug komunikuoti įrodinėjant, kad Europos Komisijos taisyklės ir požiūris jau pasikeitė, šiandien prioritetu tapo kūrybingumas. Juk konkuruoti pasaulyje gamindami „Ikea“ baldus pagal kažkieno sukurtą dizainą vargu ar pajėgtume… O žodis „įsisavinti“ man skamba kaip „išleisti negalvojant“. Tokio „įsisavinimo“, be konkretaus turinio ar ilgalaikės reikšmės, pavyzdžių Lietuvoje labai daug. Pristatėme standartinių daugiafunkcinių bendruomenės centrų, ir kas iš to? Geriau būtume tuos pinigus nukreipę turimiems vertingiems pastatams išsaugoti. Kai atsakomybė už ES lėšų naudojimą išblaškyta, kaip yra dabar – nebeaišku, kas atsako už kultūros infrastruktūrą. Tokia „mišrainė“, įtarčiau, kažkam patogi.

VEIDAS: Ar pritariate savo pirmtako nuomonei, kad pirmiausiai derėtų užbaigti jau pradėtas statybas, o ne veltis į naujas?
Š.B.: Pritariu, nes kuo daugiau pastatų – tuo daugiau lėšų reikės jiems išlaikyti. Kam statyti naujus centrus, kai tuo metu senos bibliotekos ir kultūros centrai stovi nesutvarkyti? Imkime, pavyzdžiui, Kretingos bibliotekos istoriją: jau sudėjom ten 4 mln. Lt, dar dešimties milijonų trūksta, per metus iš biudžeto galime skirti maždaug po 400 tūkstančių, tai statybos vyks dar dvidešimt penkerius metus. Ir tokių objektų pilna per visą Lietuvą… Kultūros infrastruktūra stovi apleista ir neprižiūrėta daugelį metų.
Kas kita – koncertų salių trūkumas: jų stinga ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Rimti kolektyvai į tokias sales, kokias turime, nevažiuoja: tokie eksperimentai, kai Žalgirio arenoje koncertavo Valerijaus Gergijevo vadovaujamas orkestras, nepasiteisino. Parengtų projektų yra: koncertų sales ketina statyti tiek Druskininkai, tiek Palanga (buvusios Vasaros estrados vietoje), tačiau biudžeto pinigais jų įgyvendinti nepavyks. Čia irgi galima būtų puikiai panaudoti ES lėšas, tačiau reiktų tiksliai žinoti, kiek ir kokiose biudžeto eilutėse jų turėsime. Antra vertus – reikia išsiugdyti ir atitinkamą koncertų lankytojų skaičių. Nes kai neseniai mūsų viceministras Darius Mažintas Nacionalinėje filharmonijoje koncertavo kartu su smuikininku Andrejumi Baranovu, kuris griežia ypatingu Stradivarijaus darbo smuiku, jų klausėsi tik pusė salės. Nors bilietai į šį koncertą anaiptol nebuvo brangūs… Užtat jo klausėsi Muzikos ir teatro akademijon į atestaciją suvažiavę įvairių šalių profesoriai, kurie garsiai stebėjosi, kodėl taip yra. Tvirtino, kad jų šalyse toks koncertas būtų anšlaginis, į salę nepatektum…

VEIDAS: Jūsų pirmtakas Arūnas Gelūnas ne sykį atvirai ragino kultūros darbuotojus streikuoti dėl karpomų ir taip mažų atlyginimų. Ar ir jūs tematote tokią pat išeitį?
Š.B.: Streikuoti neraginu, bet manau, kad dėmesį į save atkreipti reikia. Kultūros darbuotojai buvo pernelyg kultūringi, jei papuolė į dabartinę situaciją. Jie baigė tuos pačius universitetus, kaip ir kiti visuomenės nariai, tačiau kažkodėl tenkinasi dvigubai mažesniais atlyginimais. Visuomenė nevertina jų darbo, nes jos daugumai užtenka materijos ir popkultūros. O tai rodo ypatingą edukacinių programų svarbą. Turime pasiekti, kad mūsų tauta nebūtų popsinės kultūros tauta. Juk atvykę svečiai vertina kraštą pagal tai, kokią kultūrą jo gyventojai išpažįsta.

VEIDAS: Premjero patarėjas Faustas Latėnas buvo suabejojęs ilgo Kultūros tarybos steigimo procedūrų racionalumu ir pačios tarybos būtinumu. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Kurį naujosios tarybos steigimo etapą šiuo metu pavyko pasiekti?
Š.B.: Kultūros tarybos įstatymas įgyvendinamas, nors jame įžvelgiu nemažai klaustukų. Jau turime dvidešimt atrinktų ir sureitinguotų kandidatų į tarybos narius. Vyriausybė patvirtins dešimtį iš jų. Dairomės būsimojo vadovo kandidatūrų, bet daug norinčių neatsiranda, nes atsakomybė labai didelė, skundai ir revizijos neišvengiami, o atlyginimas ganėtinai kuklus – tik 15-tos kategorijos, kaip ministerijos skyriaus vedėjo. Tikiuosi, kad rudens pradžioje Kultūros taryba pagaliau pradės priėminėti paraiškas 2014 m. finansavimui. Ankstesnė naujosios institucijos veiklos pradžia, įvertinus įstatyme numatytas formavimo procedūras, nereali.