Scanpix

Jubiliejus. Šiais metais į Austrijos sostinės „Wiener Stadhalle“ areną susirinko per 16 tūkst. muzikos gerbėjų ir profesionalų. „Eurovizijos“ dainų konkursas pripažįstamas vienu populiariausių ir masiškiausių ne sporto renginių. Kai pasaulyje tiek daug politinės, ekonominės įtampos, iš jubiliejinio – 60-ojo konkurso pirmiausia tikimasi žinios, kad pasaulį vienija tos pačios žmogiškosios vertybės, kad ir koks jis būtų skirtingas.

„Eurovizijos“ idėja gimė ir virto kūnu sudėtingu laikotarpiu. Apsigydžiusi Antrojo pasaulinio karo žaizdas, Europa privalėjo kuo greičiau atsigauti. Atsirado Europos valstybių vienijimosi tendencija, išsiplėtė bendradarbiavimo sritys. Penktajame dešimtmetyje ypač padidėjęs tarptautinių santykių poreikis sustiprino Europos regiono poziciją pasaulinėje arenoje. 1950-aisiais sukurtas ir bendras Europos radijo ir televizijos tinklas – „The European Broadcasting Union“ (Europos transliuotojų sąjunga, EBU), kuris stipriai prisidėjo prie šiandieninio „Eurovizijos“ konkurso atsiradimo. Kai 1955 m. Monake vyko EBU komiteto posėdis, pirmoji idėja apie tarptautinį dainų konkursą gimė generaliniam Šveicarijos televizijos komiteto pirmininkui Marceliui Bezenconui. Mintis, kad renginys bus transliuojamas vienu metu visose šalyse, atrodė labai įdomi, ambicinga, bet sunkiai įgyvendinama.

Vertėtų prisiminti, kad to meto televizija nebuvo lengvai prieinama. Televizoriai kainavo kaip vieni prabangiausių įrenginių ir juos įsigyti išgalėjo tik labai pasiturintys gyventojai. Šiomis dienomis įprasta palydovinė televizija tuo metu dar neegzistavo, todėl vaizdas žiūrovus turėjo pasiekti sausumos mikrobangų tinklais. Būtent todėl dainų konkursas tapo ne tik tarptautinių transliavimo santykių skatinimu, bet ir technologiniu televizijos eksperimentu, kuris šviesos greičiu išsiveržė į priekį, sulaukė pasaulinio pripažinimo ir įgijo galios pasaulinių vertybių formavimo skalėje.

Pirmasis tarptautinis dainų konkursas vyko Šveicarijoje, praėjus metams po idėjos išplėtojimo. Konkursas vadinosi „Eurovizijos Grand Prix“, jame dalyvavo septynios šalys: Šveicarija, Olandija, Belgija, Vokietija, Prancūzija, Liuksemburgas ir Italija. Kiekviena dalyvė pristatė po dvi dainas. Jų atlikimą europiečiai girdėjo per radijo imtuvus, tik nedaugelis džiaugėsi galimybe transliaciją matyti per televiziją. 1956-aisiais pirmąjį dainų konkursą laimėjo renginio šeimininkė Šveicarija, kurios „Refrain“ dainą atliko šveicarė Lysa Assia.

Dėl itin mažo to meto televizijos paplitimo transliacijos įrašai liko neišsaugoti, išskyrus laimėtojos pakartotinį dainos atlikimą. Pirmoji transliacija truko valandą ir keturiasdešimt minučių. Įdomu tai, kad dainas galėjo atlikti tik solo atlikėjai, o jiems talkino 24 asmenų orkestras, vadovaujamas šveicaro Fernando Paggi. Renginys dvelkė neeiliniu prašmatnumu, todėl vakarines sukneles ir smokingus vilkėjo ne tik atlikėjai, bet ir žiūrovai.

Natūralu, kad kiekvienais metais „Eurovizija“ keitėsi ir augo. Tarptautinis dainų konkursas, vienijęs septynias dalyves, dabar po savo sparnu glaudžia per keturiasdešimt šalių, kurios varžosi siekdamos pergalės tarptautinėje scenoje. Konkursas išaugo iš mažučio Lugano (Šveicarija) „Teatro Kursaal“ iki gigantiškų industrinių kompleksų, tokių kaip „B&W Hallerne“ (Kopenhaga), galinčių priimti dešimtis tūkstančių žmonių. Tokiuose kompleksuose, apimančiuose milžiniškus pastatus, ištisas alėjas ir stadionus, dainų konkursas paverčiamas atskiru „Eurovizijos“ megamiestu.

Konkurso istorija tūkstančiais skaičiuoja dainininkus, šokėjus, autorius, prodiuserius, gerbėjus. Nuskambėjo šimtai kalbų, pasikeitė muzikos stiliai, atlikėjų išvaizda, garso technika ir galiausiai pati muzika. „Eurovizijos“ televizinis vaizdas perėjo iš juodai balto į spalvotą ir raiškųjį. Renginio evoliucija tokia intensyvi, kad jo autoriai kelia dar vieną klausimą: kodėl keliolika dešimtmečių besitęsiantis tarptautinis konkursas, kurį galima būtų pavadinti paprasčiausiu televizijos šou, išsilaikė taip ilgai ir nė neketina trauktis? Atsakymo ieško muzikos, istorijos specialistai ir analitikai.

Faktas yra tas, kad savotišką sąmyšį sukelia milijonai gerbėjų visame pasaulyje. Tai tarsi pasaulinis pamišimas. „Eurovizijos“ konkursas transliuojamas ne tik Europos valstybėse, bet ir Australijoje, Filipinuose, Indijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Japonijoje, Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje ir kitose. Solidaus amžiaus konkurso gerbėjai užaugo su klasikinėmis „Eurovizijos“ dainomis, o jaunimas vis labiau seka ir įsitraukia į tarptautinį šou, balsuodamas už mėgstamą dainą ar atlikėją. Pasaulinio masto renginys leidžia tiesiogiai įsitraukti ir dalyvauti, o tai labai svaru, norint išlaikyti žiūrovo dėmesį, jo emociją ir tiesioginio dalyvio, lemiant laimėtoją, vaidmenį.

Nepaisant to, milijonus suburianti „Eurovizija“ sulaukia ir skeptiškai nusiteikusių vertintojų: pasak jų, šis konkursas yra „tuščias“, nes dalyviams neatveria galimybių ir neatidaro sėkmės durų.

Istoriškai peržvelgus „Eurovizijos“ dainų konkurso gyvavimo tarpsnį ir jo laimėtojus akivaizdūs tampa tam tikri faktai. Pirmos vietos laimėjimas negarantuoja pasaulinės šlovės: per 60 metų trukusį „Eurovizijos“ laikotarpį tiek pat turėtų būti ir milžiniška sėkme besidžiaugiančių atlikėjų, tačiau taip nėra. Kita vertus, yra keletas atlikėjų, kurie išgarsėjo po dalyvavimo tarptautiniame konkurse, o jų muzikinė įtaka tokia reikšminga, kad įtraukiama į pasaulio muzikos istoriją.

Pavyzdžiui, 1970 m. konkurse Ispanijai atstovavo tuomet dar visai nežinomas ispanų dainininkas Julio Jose Iglesias de la Cueva. Vėliau jis tapo pasaulinio masto žvaigžde, pardavusia per 120 mln. įrašų kopijų. „Sony Music Entertainment“ duomenimis, Jose Iglesias yra vienas geriausių ir daugiausiai įrašų pardavusių pasaulinio masto atlikėjų.

1974 m. Braitone (Didžioji Britanija) tarptautinio dainų konkurso laimėtoja su daina „Waterloo“ tapo švedų grupė ABBA. Ji įvardijama kaip viena daugiausiai sėkmės sulaukusių „Eurovizijos“ nugalėtojų, sugebėjusių pasiekti pasaulinę šlovę ir pelnyti superžvaigždės statusą. Ši grupė 2010 m. buvo priimta į Rokenrolo šlovės alėją („Rock and Roll Hall of Fame“) – Čikagos (JAV) muziejų, skirtą svarbiausiems ir įtakingiausiems pasaulio prodiuseriams, atlikėjams, inžinieriams ir kitiems žmonėms, padariusiems itin svarią įtaką muzikos pramonei.

Celine Dion tapo viena garsiausių atlikėjų, kai 1988-aisiais laimėjo „Eurovizijos“ konkursą, vykusį Dubline (Airija). Tuo metu kanadiečių atlikėja atstovavo Šveicarijai, o dainą atliko prancūzų kalba. Dainos „Ne Partez Pas Sans Moi“ (liet. „Neišeik be manęs“) užimta pirmoji vieta tapo svarbiu C.Dion žingsniu į pasaulinės karjeros viršūnę. Atlikėjos balsas pavergė milijonus žiūrovų „Walt Disney“ filmo „Gražuolė ir pabaisa“ muzikiniame klipe, sentimentalioje baladėje „The Power Of Love“ (liet. „Meilės jėga“), kuri tapo filmo „Graži moteris“ „veidu“ ir sėkmingiausio filmų istorijoje „Titaniko“ dainoje „My heart will go on“ (liet. „Mano širdis gyvens toliau“). Milijonais parduodami albumai pavertė C.Dion pasauline žvaigžde, kurios vardas atspaustas Kanados ir Holivudo šlovės alėjose.

2009 m. Norvegijai atstovavusio ir „Eurovizijos“ konkursą laimėjusio Aleksaderio Rybako gyvenimas taip pat kupinas šlovės. Jaunatviško vaikinuko įvaizdis, smuikas ir lengvo stiliaus daina buvo būtent tai, ko tuo metu reikėjo dainų konkursui. Netrukus po „Eurovizijos“ jauną atlikėją pastebėjo pasaulinė filmų pramonės milžinė „Dreamworks“ – A.Rybako dainą „Into a fantasy“ („Į svajonę“) parinko filmo „Kaip prisijaukinti slibiną“ pabaigai, ir tai pelnė dainininkui milžinišką sėkmę.

Nors A.Rybako negalima prilyginti minėtiems muzikos dievams, jaunuolio pasirodymas ir pergalė konkurse traktuojama kaip sėkmingos karjeros ir stulbinančios šlovės pradžia. Šiandien vaikino su smuiku įvaizdį, įkūnytą A.Rybako, atpažįsta kone visas pasaulis.

Pastaruoju metu pastebima tendencija, kad tarptautinis „Eurovizijos“ konkursas keičiasi ne tik muzikiniu ir technologiniu požiūriu, bet ir pasaulinių žmonijos vertybių požiūriu. EBU atstovas Guillaume‘as Klossa teigia, kad dar niekada nebuvo tokio stipraus tarptautinio dainų konkurso poreikio, kaip šiandien. Jis pastebi, kad toks galingas televizijos šou, kuris geba suvienyti 600 mln. žmonių Europoje ir už jos ribų, yra supratingumo, įvairovės ir laisvės šventė.

O štai Brocko universiteto (Kanada) profesorė dr. Karen Fricker teigia, kad konkursas yra tarsi priemonė, leidžianti prisiliesti prie Europos kultūros ir kartu ją atverti plačiajam pasauliui: „Konkursas yra paradoksalus: jis skatina europietiškumo bendrumą, išdėliodamas skirtingas šalis vieną priešais kitą žaismingai konkurencijai.“

Skirtingų valstybių dalyviai atstovauja savo šalies muzikiniam profesionalumui, nors, iš kitos pusės, kartu reprezentuoja Europą apskritai pasauliniame kontekste.

Be muzikinio profesionalumo patikrinimo, „Eurovizija“ tampa erdve, suteikiančia galimybę pasiekti viešą dėmesį, gvildenant tam tikras problemas. Muzikoje iškyla svarbūs gyvenimo akcentai, dažniausiai turintys dvi medalio puses.

Europiečių gyvenimo platforma sudaryta iš skirtingų kultūrų, kalbų, nuostatų ir vertybių, bet visi šie bendrumai tėra menki skirtumai, „nes europiečiai turi daugiau bendrumo negu skirtumų“. Tokius žodžius išsakė praėjusių metų nugalėtoja, Kopenhagoje Austrijai atstovavusi barzdotoji atlikėja Conchita Wurst. Šios atlikėjos pergalė buvo apibūdinama kaip lytinių mažumų teisių gynyba viešojoje erdvėje ir tolerancijos išbandymas europiečiams.

Nors Conchitai negailėta kritikos, vis dėlto „Eurovizijos“ konkursas tapo ne tik puikiai atliktos dainos pergale, bet ir žmonių brandumo egzaminu. Pasak Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus Ban Ki-moono, 2014 m. „Eurovizijos“ nugalėtoja „laimėjimą dainų konkurse pavertė žmogaus teisių švietimo pergale“. JT vadovas pabrėžia, kad C.Wurst meta iššūkį, pasitelkdama savo talentą bei „Eurovizijos“ platformą ir bandydama perduoti žinią visam pasauliui.

Kitoks žmogus yra visiškai toks pat žmogus, turintis galimybę ir teisę dalyvauti konkurse, atstovauti savo šaliai, pasisakyti už tam tikras vertybes ar siekti Europos dėmesio. Tai įrodo ir šių metų konkurse dalyvaujančios Suomijos pankroko grupė „Pertti Kurikan Nimipaivat“ (PKN), sudaryta iš Dauno ir autizmo sindromais sergančių atlikėjų. Triukšminga tirada „Aina mun pitää“ (liet. „Aš visada privalau“) yra nukreipta prieš slegiančią kasdienybę ir pelnė itin šiltą televizijos žiūrovų palaikymą. Dar 2009 m. susikūrusios grupės dalyviai teigia norintys padrąsinti neįgaliuosius ir paraginti pasaulį prisidėti prie sutrikusio intelekto žmonių kūrybingumo skatinimo.

Bianca Nicholas serga cistine fibroze, sunkia paveldima liga, kuri labai neigiamai veikia jos organizmą, sukeldama diabetą ir kitas šalutines ligas. Šiais metais atlikėja kartu su grupe „Electro Velvet“ atstovauja Didžiajai Britanijai. Pasak 26-erių atlikėjos, ji siekia „padaryti kažką didelio, kad žmonės suprastų, jog liga manęs nelaiko“. Dainininkę motyvuoja idėja: žmogus gali „turėti“ ligą, bet liga negali „turėti“ žmogaus. Nutinka, kad užklumpa sunki liga ar ją atsineši gimdamas, bet tai nereiškia, kad turi su ja susitapatinti ir užsisklęsti nuo pasaulio. B.Nicholas skatina žmones rūpintis savimi ir, nepaisant fizinių trukdžių, ragina gyventi visavertį gyvenimą, siekiant įgyvendinti svajones ir realizuotis kaip asmenybei.

Pavyzdžiai rodo, kad „Eurovizijos“ konkursas evoliucionavo ne tik muzikiniu požiūriu: pakito žmonijos supratingumo lygis. Muzika tapo profesionaliu įrankiu perteikti idėjas ir viešai kalbėti milijoninei miniai. Prieštaringi dalykai, kritikos sulaukiančios temos ar šokiruojančios idėjos tarptautiniame dainų konkurse priimami laisvai ir nevaržomai, skatina atvirumą, ragina europietiškam pokalbiui ir kviečia pasaulį prisidėti prie diskusijos. Karo, diskriminacijos, ligų prevencijos, lytinės orientacijos ar apskritai kitoniškumo ir savitumo temos atvirai gvildenamos profesionalios muzikos platformoje ir sulaukia išskirtinio ne tik Europos, bet ir viso pasaulio dėmesio.

Jurgita Miciulevičiūtė-Smeu