Donatas Montvydas / BFL/A.Ufarto nuotr.

Dovaidas PABIRŽIS

Jaunatviška, gerai atrodanti atlikėja arba atlikėjas, gimęs praėjus keleriems metams po Berlyno sienos griuvimo. Prieš porą metų jis ar ji sėkmingai dalyvavo kokiame nors nacionaliniame muzikiniame televizijos šou – jį laimėjo arba užėmė aukštą vietą. Vėliau išleido vieną, daugiausiai kelis kūrinius, kurie sulaukė šiokio tokio populiarumo gimtinėje. Švedijoje jis arba ji pristato anglų kalba parašytą dainą su efektingu priedainiu ir šokių muzikos motyvais, prie kurios greičiausiai prisidėjo prodiuseriai ir dainų autoriai iš šios šalies. Taip atrodo tipinis 61-ojo „Eurovizijos“ dainų konkurso Stokholme dalyvis.

Į šį kontekstą puikiai įsilieja ir šiemet Lietuvai atstovausiantis Donatas Montvydas- Donny Montell. Tiesa, jis yra šiek tiek vyresnis ir pa­tirties turi daugiau nei eilinis konkurso dalyvis – D.Mont­vydas „Eurovizijoje“ sėkmę mėgins antrą kartą. 2012-aisiais su kūriniu „Love is Blind“ jam pavyko pasiekti finalą ir galutinėje rikiuotėje užimti aukštą 14 vietą. Tai yra trečias geriausias Lietuvos pasiekimas konkurso istorijoje.

Stokholme dainininkas atliks visus šiuolaikinės populiariosios muzikos standartus, kurie vis labiau krypsta į lengvai suprantamus ir priimamus elektroninius ritmus, atitinkantį kūrinį „I‘ve Been Waiting For This Night“.

„Eurovizija“, kaip ir bet kuris populiariosios muzikos reiškinys, remiasi jaunyste.

Kaip pabrėžia muzikos apžvalgininkas Ka­ro­lis Vyšniauskas, populiariosios muzikos srityje šiandien bene svarbiausia – kaip atlikėjas at­ro­do ir kokį energijos užtaisą su savimi atsineša, ir dažnai tik antrame plane atsiduria tai, kaip jis dainuoja arba kiek meniška yra jo kūryba. „Eurovizija“, kaip ir bet kuris populiariosios muzikos reiškinys, remiasi jaunyste“, – sa­ko K.Vyšniauskas.

Kurį laiką „Eurovizijoje“ buvo varžomasi vakarinių suknelių grožiu, balso galimybėmis arba lyrinių baladžių jausmingumu, o šiemet konkurse vyraus jaunystė, grožis ir energija. Iki aušros besitęsiantis vakarėlis, nuostabaus grožio mergina ir greta puikiai atrodantis, jaunatviškas D.Montvydas, dainuojantis apie tai, kaip ilgai laukė šios nakties, – tokią jaunystę galima atrasti ir Lietuvos atstovo dainos vaizdo klipe.

Siekė suartinti Europą  – išsiplėtė iki Australijos

Ilgametis konkurso komentatorius muzikologas Darius Užkuraitis pasakoja nuo pat vaikystės, dar sovietinės okupacijos metais žinojęs, kad „Eurovizija“ yra vakarietiškos populiariosios muzikos konkursas, kurį žiūri solidi, vyresnė publika, o jaunimui tai tada buvo visiškai neįdomu. Tačiau maždaug tuomet, kai „Eurovizija“ išsiplėtė ir prie konkurso prisidėjo buvusios komunistinės valstybės, ją šiame regione pamėgo jaunimas, kuris aktyviai balsuoja ir atstovauti savo šaliai siunčia vis jaunesnius dainininkus.

Per 60 metų istoriją „Eurovizija“ labiausiai išpopuliarino dainininkę Celine Dion, airišką šokį „Riverdance“ bei švedų grupę ABBA.

Pirmasis „Eurovizijos“ dainų konkursas surengtas 1956-aisiais. Tuomet tai buvo sumanyta kaip priemonė kultūriškai suartinti pokarinės Vakarų Europos valstybes bei per konkursą techniškai sujungti jų televizijos tinklus. Šiandien tai antras žiūrimiausias televizijos šou po olimpinių žaidynių, išsiplėtęs iki pat Australijos, šiemet antrą kartą atsiųsiančios savo atstovą į šį konkursą.

Per 60 metų istoriją „Eurovizija“ labiausiai išpopuliarino dainininkę Celine Dion, airišką šokį „Riverdance“ bei švedų grupę ABBA. Pastaruoju metu konkurse vis labiau dominuoja ir švedų kompozitoriai bei prodiuseriai.

Pasak D.Užkuraičio, švediška muzika ir jos tendencijos „Eurovizijoje“ vyrauja jau kurį laiką, o nacionalinių stilistinių ypatybių vis mažėja. Kai kurios šalys, tarp jų ir Lietuva, visiškai nekreipia dėmesio į tai, kieno kūrinys konkurse yra atliekamas, joms svarbu, kad žmogus, pasirodantis scenoje, būtų iš savo šalies. O štai Šveicarija, priešingai, ilgą laiką nekreipė dėmesio į atlikėjo tautybę, tačiau būtinai siųsdavo kūrinius, parašytus šveicarų autoriaus.

Tokių profesionalų neturime, o ir apskritai profesionalių kompozitorių, dirbančių lengvajame žanre, turime vos vieną kitą. Visi kiti yra savamoksliai.

„Turime per mažai žmonių, kurie profesionaliai kurtų dainas. Asmeniškai pažįstu kompozitorių iš Graikijos, Kipro, kurie kuria tik eurovizines dainas ir nieko kito gyvenime neveikia. Tokių profesionalų neturime, o ir apskritai profesionalių kompozitorių, dirbančių lengvajame žanre, turime vos vieną kitą. Visi kiti yra savamoksliai. Būtų gerai, kad tuo užsiimtų profesionalai, nes parašyti trijų minučių populiariosios muzikos dainą, kuri visiems patiktų, yra velniškai sunku“, – teigia muzikologas.

Reginys svarbiau už visa kita

Nors „Eurovizija“ oficialiai vadinama dainų konkursu, dažnai yra traktuojama kaip atlikėjų ar grupių konkursas, tai visų pirma televizijos šou ir reginio konkursas, kuriame svarbiausia per gana trumpą laiką sukurti įspūdingą pasirodymą ir kaip nors išsiskirti iš dešimčių kitų konkuruojančių dalyvių.

Pastaraisiais metais reginio pusė įgyja vis didesnę reikšmę. Neabejotina, kad pernai švedo Manso Zemerlowo sėkmę daugiausia lėmė įspūdingai priderinti animaciniai efektai.

„Visi atlieka kažkokių šou elementų tam, kad juos įsidėmėtų. Nes jeigu yra vien tik daina, ji turi būti nepaprastai gera. Tokiai dainai, manau, nereikia nieko, tačiau jei tokios nėra, kažkoks reginys visada svarbu“, – aiškina D.Užkuraitis.

Lietuvos atstovai „Eurovizijoje“ dalyvaus jau 17 kartą, tačiau reikia pripažinti, kad specialiųjų efektų ir kūrybiškų sceninių sprendimų mūsų atstovams pavyksta sukurti labai retai. Nepavyko to padaryti ir pernai, kai Monikos Linkytės ir Vaido Baumilos pasirodymas buvo papuoštas akį rėžiančiomis neskoningomis spalvomis ir paprastais efektais.

„Vizualumas nesustiprina lietuvių pasirodymų. Jei pernykštis laimėtojas švedas būtų savo kūrinį atlikęs tiesiog paprastai su grupe, kažin ar jam būtų pasisekę. Animacija buvo kertinis pergalės momentas. Per lietuvių pasirodymą rožinis fonas ir kičinės spalvos dainos nesustiprino ir kažko papildomo nedavė, o turėtų duoti“, – svarsto K.Vyšniauskas.

Jo teigimu, į įspūdingą sceninį šou reikia daug investuoti, bet Lietuvos atlikėjai nėra linkę to daryti ir namie – net ir populiariausių atlikėjų ar grupių koncertai didžiosiose šalies arenose įprastai neatrodo itin įspūdingai, palyginti su užsienio žvaigždžių pasirodymais. Trūksta ne tik tradicijų ir investicijų, bet ir tam reikalingų specialistų.

Galbūt reikalingų pokyčių atneš 2016-ųjų metų „Eurovizija“ Stokholme. D.Montvydo pasirodymą šiemet kuria švedų choreografė bei režisierė Sacha Jean-Baptiste ir jam negailima investicijų. Spaudos konferencijoje prieš išvykdamas į Švediją D.Montvydas atskleidė, kad sa­vo pasirodymui jau yra išleidęs daugiau kaip 50 tūkst. eurų ir dar ketina išleisti apie 20–30 tūkst. Dainininkas europiečių dėmesį bandys užkariauti ne tik šuoliu nuo batuto, bet ir brangiais specialiaisiais efektais. „Jei nueisime iki finalo, jie kainuos apie 14 tūkstančių, šiuo metu kainuoja apie aštuonis“, – sakė Lie­tu­vos atstovas.

„Eurovizijos“ dainų konkursas išsiskiria ir sa­vo technologiniu novatoriškumu. D.Už­ku­rai­čio teigimu, nesvarbu, kur vyktų konkursas, jį visuomet filmuoja vokiečių arba švedų komandos, mėgstančios išbandyti didžiausias naujoves. 2005-ųjų „Eurovizijos“ sceną Kijeve įsigijo roko grupė U2 ir vėliau per savo turą su ja važinėjo po visą pasaulį. Tais pačiais metais pirmą kartą buvo išmėginta ir vadinamoji žmogaus-voro kamera, judanti ant laido.

Įvairios naujovės konkurse išmėginamos kone kasmet.

Didžiausios galimybės – Rusijai ir Prancūzijai

„Eurovizijoje“ dalyvauja 43 valstybės, kurios į konkursą atsiunčia įvairių žanrų kūrinius. San Marinui šiemet atstovausiantis turkas Serhatas Leonardo Coheno balsu dainuoja disko stiliaus kūrinį, kuris puikiai būtų tikęs ir prieš keturis dešimtmečius. Gruzija į Švediją siunčia alternatyvaus roko grupę, kurios kūrinys neturi priedainio. Graikija, Kipras ir Juodkalnija taip pat mėgins sėkmę su roko kolektyvais.

Daugiausiai nacionalinio kolorito „Eu­ro­vi­zijoje“ išsaugojo Balkanų valstybės. Ma­ke­do­nijos, Bosnijos ir Her­ce­govinos bei Bulgarijos atlikėjai konkurse dalyvaus antrą kartą. Savo karjerą jie pradėjo bent prieš dešimtmetį ar dar seniau. Švedijoje jie dainuos gimtąja kalba, o kūrinyje girdėsime bent šiek tiek nacionalinio folkloro motyvų, supintų su jugoslaviškos estrados stilistika. Ir šios šalys dar kartą gana vieningai palaikys viena kitą.

Vis dėlto iš jų tik Bulgarijos galimybės vertinamos kiek rimčiau. Nors istorija rodo, kad ką nors prognozuoti „Eurovizijos“ konkurse dažnai yra labai sudėtinga, lažybų kontoros neabejotinais konkurso favoritais laiko Rusijos atstovą Sergejų Lazarevą ir prancūzą Amirą. Kiekvieno iš jų galimybės nugalėti vertinamos maždaug 33 proc.

D.Montvydo visų pirma laukia antrojo pusfinalio barjeras gegužės 12-ąją. Jį įveiks 10 dalyvių iš 18-os. Taip pat jame pasirodys ir balsuos trys finalo dalyvės – Vokietija, Italija ir Didžioji Britanija. Pastaroji yra trečia daugiausiai balų Lietuvai skyrusi valstybė. Šiame pusfinalyje taip pat dalyvaus Airija, Latvija, Gruzija, Baltarusija, Norvegija – kitos dažniausiai už Lietuvos atlikėjus balsuojančios šalys. Vien dėl to patekti į finalą atrodo labai realu. Tuo beveik neabejoja ir lažybų kontoros.

Kaip pabrėžia D.Užkuraitis, pasirodymą baigus pusfinalyje, atlikėjas „Eurovizijoje“ turi keturis koncertus, o patekus į finalą – net aštuonis pasirodymus per keturias dienas. Tai labai didelis fizinis ir moralinis krūvis. Visa Europa pamato tik paskutinį, aštuntą pasirodymą, todėl labai svarbu išsaugoti jėgas ir būtent tada būti geriausios formos.

Keisis balsavimas

Šių metų „Eurovizijos“ dainų konkurse bus taikoma nauja balsavimo sistema, kuri, kaip tikimasi, suteiks konkursui dar daugiau intrigos. Nuo šiol pirmiausia bus paskelbiami kiekvienos šalies profesionalų komisijų balai (nuo 1 iki 12). Juos praneš šalies atstovas iš televizijos. Tuomet pasibaigus televizijos žiūrovų balsavimui bus praneštas bendras kiekvienos šalies skirtų balų skaičius, susumavus komisijos ir žiūrovų balsus ir pradedant nuo mažiausiai balų gavusio kūrinio. Tai paskelbs ne šalių atstovai, o vedėjai. Taip „Eurovizijos“ nugalėtojas paaiškės tik pačioje transliacijos pabaigoje.

Kaip sako „Eurovizijos“ vykdomasis prodiuseris Martinas Osterdahlis, iki šiol konkurse dažnai nutikdavo taip, kad nugalėtojas paaiškėdavo likus 20 minučių iki transliacijos pabaigos, o tai nėra paranku televizijoms. Toks formato pokytis išlaikys intrigą iki pat pabaigos. Kita vertus, ir taip gana ilgas rezultatų skelbimo procesas dar labiau prasitęs.

Balsuoti, kai profesionalų žiuri suteikiama pusė balsavimo galios, pradėta 2009-aisiais, siekiant sumažinti nuolatinį kaimyninių ir draugiškų valstybių palaikymą viena kitai. Tačiau, kaip parodė praktika, tai įtakos balsavimui padarė nedaug, todėl iki šiol esame įpratę matyti, kaip Graikija skiria 12 balų Kiprui, Azerbaidžanas – Turkijai ir atvirkščiai.

Galbūt tai, kad komisija nebegalės slėptis po žiūrovų valia ir jos balsai bus matomi iš karto, o ne kitą dieną paskelbiami internete, pakeis šią tendenciją? D.Užkuraitis neabejoja, kad Graikija vis tiek 12 balų siųs Kiprui, o Azerbaidžanas – Turkijai. Tačiau kiti balai gali šiek tiek ir pasikeisti.

„Gerai, kad komisijos balsus parodys iš karto, nes iki šiol šis skaičius visada buvo toks mistinis ir sužinomas tik vėliau. Be abejo, viešumas padės objektyvumui. Be to, norint užimti aukštą vietą nebūtina iš visų tuos dvyliktukus rinkti, užtenka stabiliai gauti taškų iš daug šalių. Tą padarė „LT United“: dvylikos taškų jie beveik negavo, tačiau po 3, 4 ar 5 balus, ir to užteko, kad užimtų šeštą vietą“, – naujoves vertina ilgametis „Eurovizijos“ komentatorius.

Geri santykiai vis dar svarbiausia?

Apie politinių saitų reikšmę „Eurovizijos“ konkurse kalbama nuolat, nors oficialiai politinės temos konkurse yra neleistinos. Pavyzdžiui, neseniai konkurso organizatoriai uždraudė naudoti koncertuose Palestinos, Škotijos, Velso ir kitų valstybių, nepriklausančių Jungtinėms Tautoms, vėliavas. Stokholme taip pat bus neleidžiamos konfliktinių teritorijų, tokių kaip Krymas ar Šiaurės Kipras, vėliavos. Vienintelės išimtys suteiktos Europos Sąjungos bei LGBT vėliavoms, nes, organizatorių teigimu, jos simbolizuoja įvairovę, kuri yra pagrindinė „Eurovizijos“ vertybė. Tačiau ir šios vėliavos negalės būti naudojamos kaip politinių pareiškimų įrankis šou metu.

Nors nagrinėti politines temas „Eurovizijos“ kūriniuose draudžiama, šiųmetis Ukrainos atlikėjos Jamalos kūrinys „1944“ neabejotinai tokią potekstę turi. Minorinė sunkaus skambesio daina anglų ir totorių kalba pasakoja apie Stalino vykdytą Krymo totorių deportaciją. Joje nėra tiesioginių užuominų apie Krymo okupaciją bei dabartinius totorių teisių apribojimus, tačiau kūrinio dalyvavimas neabejotinai iškels ir tokią potekstę.

„Nemanau, kad tai yra ta daina, kuri galėtų nugalėti, vertinant tiek iš politinio, tiek iš muzikinio taško. Ji gali užimti aukštą vietą, žinoma, daug kam bus įdomu žiūrėti, kas bus aukščiau – rusai ar ukrainiečiai. Galima tai vadinti politine, galima vadinti ir istorine daina. Kadangi politikos „Eurovizijoje“ būti negali, jokių protestų nebuvo sulaukta, reikia vertinti tai kaip istorinę dainą“, – sako D.Užkuraitis.

Beje, 2009-aisiais Gruzijai „Eurovizijoje“ buvo neleista dalyvauti su Vladimirą Putiną išjuokiančiu kūriniu, o 2005 m. ta pati Ukraina sulaukė prašymo pakoreguoti dainą ir pašalinti iš jos aliuzijas į Oranžinės revoliucijos įvykius.

Apie gerų kaimyninių santykių ir politikos svarbos įtaką ypač mėgsta diskutuoti britai, kuriems jau daugelį metų konkurse nesiseka, nors ši šalis visada didžiuojasi savo muzikinės industrijos pasiekimais. Prieš kelerius metus surengta apklausa parodė, kad britai tiki, jog šis konkursas yra grynai politinis. Dėl šios priežasties 2008-aisiais pasitraukė ilgametis „Eu­ro­vizijos“ komentatorius Terry Woganas, pareiškęs, kad tai nebėra muzikinis konkursas.

Įvairūs skaičiavimai iš dalies patvirtina tokią nuostatą. Kaip pastebėjo žurnalistas Williamas Lee Adamsas, Rusija galėtų iš viso nepristatyti jokios dainos, bet į finalą vis tiek patektų dėl buvusių sovietinių respublikų paramos. Pavyzdžiui, Baltarusija nuo savo dalyvavimo konkurse pradžios Rusijai ir Ukrainai skyrė beveik trečdalį visų savo išdalytų balsų. Arba etniškai po karinio konflikto itin susiskaldžiusi Bosnija ir Hercegovina iki šiol balsuoja pagal tą pačią takoskyrą: Turkija ir Kroatija yra labiausiai palaikomos valstybės, Serbija – ketvirta.

Tačiau neseniai Londono karališkojo koledžo mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad įtaką „Eurovizijos“ balsavimui turi tik pozityvūs tarpusavio saitai, kultūrinis bei geografinis artumas ir migracija. Priešingai, nei dažnai būna įsitikinę britai bei lietuviai, priešiškumas ar blogi santykiai balsavimui įtakos neturi. Kitaip tariant, prasto pasirodymo „Eurovizijoje“ niekada nelemia valstybių draugių stoka, o tokių bičiulių turėjimas gali tik šiek tiek pagerinti silpno kūrinio galutinį vertinimą.

Mokslininkai Europą padalijo į keturis pagrindinius vienas kitą remiančius blokus. Pirmąjį sudaro Austrija, Šveicarija ir buvusios Jugoslavijos respublikos, kitą – Centrinės ir Pietų Europos valstybės, trečiąjį – Didžioji Britanija, Airija ir Skandinavijos valstybės, o paskutinį – valstybės, buvusios Sovietų Sąjungos sudėtyje. Tiesa, Baltijos ir kai kurios kitos šalys skirtingais metais migruoja tarp trečios ir ketvirtos grupės.

Prieš išvykdamas į Stokholmą, D.Montvydas tvirtino, kad politiniai balsai svarbūs dainoms, kurios lieka iki 10 vietos, tačiau konkurse dar niekada nėra laimėjusi absurdiška daina, o ir geriausiųjų penketas dažniausiai susideda iš to vertų atlikėjų. „Daina ir atlikimas turi būti. Jeigu jo nėra – nepadės ir kaimynai“, – įsitikinęs dainininkas.

Nebūtina pervertinti

Muzikos apžvalgininko K.Vyšniausko manymu, svarbiausia į „Euroviziją“ nežiūrėti per daug rimtai, nes tai tėra visos Europos suvažiavimas, kuriame žmonės visų pirma linksminasi, o ne konkuruoja: „Žmonės neateina čia ieškoti naujų muzikinių madų, dainų ir atlikėjų, kurių vėliau klausysis ilgą laiką. Tai renginys, kuriame jie tiesiog linksminasi. Čia reikia eiti atsipalaidavus, su mintimi, kad turi galimybę prisidėti prie šio globalaus vakarėlio, įnešant kažkokią savo spalvą.“

Ir nors „Eurovizijos“ dainų konkursas tampa vis ištaigingesnis ir populiaresnis –  pernai jį žiūrėjo beveik 200 mln. televizijos žiūrovų, trimis milijonais daugiau nei 2014-aisiais, iki rimtesnio muzikinio renginio jam visų pirma trūksta ilgesnės nugalėtojų sėkmės. Su minėtomis ABBA ir C.Dion išimtimis, nė vienam kitam konkurso laimėtojui nepavyko ilgesniam laikui įsitvirtinti Europos muzikos rinkoje. Pasak K.Vyšniausko, laimėtojus pamirštame jau po metų, kaip nutiko ir su švede Loreen, į kurios koncertą Kaune susirinko tik nedidelis būrys gerbėjų. Todėl, priešingai nei „Grammy“ ar „Brits“ apdovanojimas, tampantis realiu vėlesnės dainininko karjeros garantu, pergalė „Eurovizijoje“ to tikrai neužtikrina.

„Tai visų pirma televizijos laida. Visiška nesąmonė „Euroviziją“ vadinti Europos dainų čempionatu ir lyginti su, tarkime, krepšinio čempionatu, nes į krepšinio varžybas siunčiame komandą – išrenkame geriausią trenerį, jis išrenka geriausius žaidėjus ir tada važiuoja rungtyniauti. „Eurovizijoje“ gali dalyvauti koks nors Andrius Pojavis, kurio iki konkurso iš viso niekas nežinojo, todėl negalima lyginti“, – priduria D.Užkuraitis.

Didžiausio Europos vakarėlio nugalėtoją sužinosime gegužės 14-ąją.