BFL

„Jeigu išlaikau temą du mėnesius neišvystęs jos televizijoje, ji man praranda aštrumą“, – sako žurnalistikos veteranas, vyriausias ekranuose pasirodantis TV laidų vedėjas 83-ejų Algimantas Čekuolis. Tokio žmogaus verta klausti apie amžinas, nuolat aštrias temas – karą, žiniasklaidos ateitį. O pradėti knieti nuo darbingumo paslapties.

Arūnas BRAZAUSKAS

– Kaip jūs išlaikote tokią puikią kūrybinę formą? Kokie jūsų informacijos šaltiniai? Internetas, radijas, televizija, spauda?

– Pradėkime nuo darbo sąlygų, nuo to, kad turiu gerą žmoną – Editą Sirvidytę-Čekuolienę, kuri pati yra keturių knygų autorė. Ji psichologė, dėsto universitete, kolegijoje. Mėgsta šeimininkauti ir mane atskyrė nuo bet kokių buitinių reikalų. Nors dirbu, neturiu tarnybos, į kurią privalėčiau eiti. Pradedu dirbti anksti ryte ir apie vidurdienį baigiu. Kalbu apie pasirengimą televizijos laidoms. Paskui pietauju – beje, dažniausiai su vynu. Man dar lieka 3–4 valandos spaudos ir interneto skaitymui.

– Tai aplinkybės. O ką tokiomis sąlygomis skaitote?

– Prenumeruoju du žurnalus – „Time“ ir „Newsweek“. Dar kelis lenkiškus: „Polytika“, „Wprost“, „Forum“, „Newsweek Polska“. Lenkų mentalitetas ir interesai artimi mūsiškiams. Jie labai informuoti – ypač apie Rusiją ir Ukrainą.

Kiekvienas rimtesnis laikraštis turi interneto tinklalapį. Tarp mano skaitomų – du Pietų Korėjos laikraščiai, du Japonijos, Singapūro „The Straits Times“. Beje, iš Singapūro premjero Lee Kuan Yew kažkada teko imti interviu Kanadoje, kada ten vyko Britų Sandraugos suvažiavimas, – dabar organizacija vadinasi Tautų Sandrauga, Commonwealth of Nations. Dar skaitau Brazilijos „O Globo“, Ispanijos „El Pais“.

– Turite tą pranašumą, kad pasaulyje, kuriame dominuoja anglų kalba, skaitote ir kalbate romanų kalbomis.

– Kuboje dirbau vertėju. Apie mane sakydavo: pažiūrėkite, kaip gerai jis šneka – tai kaire ranka, tai dešine. Aš ten baigiau Johno Reedo kalbų mokyklą, tik ne per dešimt dienų, kurios, kaip sako J.Reedo knygos pavadinimas, sukrėtė pasaulį, o per dvejus metus.

– Jūsų baigtų mokyklų pavadinimuose – rašytojų pavardės.

– Taip, 1953 m. baigiau Maksimo Gorkio literatūros institutą Maskvoje. Beje, įstojau ir mokiausi palyginti silpnais pažymiais. Ten supratau, kad mokėti rašyti – nedidelis dalykas. Tikra literatūra Sovietų Sąjungoje buvo neįmanoma. Gerai literatūrai būtinas konfliktas, o apie kokius konfliktus gali rašyti sovietinis rašytojas? Apie kovą tarp gero ir geresnio? Įsivaizduojate romaną apie tai?

Negalėjau, pavyzdžiui, rašydamas supriešinti smetoninės Lietuvos su sovietine. Būtų reikėję tarpukario Lietuvą šmeižti. Mano tėvai buvo mokytojai, priklausė šaulių, jaunalietuvių organizacijoms. Rašyti apie dabartį? Esu rašęs, kaip pionieriai ieškojo Jiesios upės ištakų, kad padėtų statyti Kauno hidroelektrinę. Šiek tiek juokinga.

Todėl kitą dieną po studijų baigimo, kai kiti mano bendramoksliai dar stojosi ant kojų po išleistuvių banketo, sėdau į traukinį ir iš Maskvos išvykau į Lietuvą. Bet ne į Vilnių, o į Klaipėdą. Išplaukiau į jūrą su žvejybos laivu. Nelabai patiko toks darbas ir gyvenimas, tačiau apie tą gyvenimą galėjau rašyti, kaip norėjau, – apie žmogaus konfliktus su savimi, su gamta. Iki šiol literatūrą suprantu tolstojiškai. Kaip manote, koks geriausias pasaulyje reportažas? Nesikankinkite spėliodamas. Mano požiūriu, tai Levo Tolstojaus romanas „Karas ir taika“.

– Atminty iškilo ir kitas pavadinimas – „Noriu grįžti į Kubą“.

– Tai paskutinė jūrų serijos knyga. Kai jos vertimą į rusų kalbą išleido sovietinė leidykla, mane lyg ir subarė: galima grįžti tiktai į tėvynę. Todėl rusiškai knyga vadinosi „Toli Karibų jūroje“. Po Kubos grįžau į Lietuvą. Netrukus į Vilnių atvyko žinių agentūros „Novosti“ vadovai – ieškojo darbuotojų. Jie bendravo su Antanu Sniečkumi, sovietinės Lietuvos kompartijos vadovu.

Tas ir paklausė – kokių jums reikia žmonių? Atsakymai: turi būti buvęs užsienyje ir neprisidirbęs, jeigu išgeria – kad nesivoliotų gatvėje, jeigu muša žmoną – kad ta nerėktų. A.Sniečkus paklausęs, kiek tokių reikia. Atsakymas – gal dešimties. A.Sniečkus atsakęs (man paskui perdavė jo sekretorė): „Jeigu turėčiau dešimtį tokių, tikrai žinočiau, ką su jais veikti.“

Mudu su A.Sniečkumi nebuvome pažįstami, tačiau apie mane jis žinojo. Paminėjo mano pavardę. Dirbau „Novosti“ korespondentu Kanadoje. Vėliau, kai ieškota kandidato darbui Portugalijoje, kilo klausimas, ar moku portugalų kalbą. Ne, tačiau moku ispanų. Nieko baisaus, nusprendė darbdaviai, – išmoksi.

– Ar tik ne Jules’io Verne’o „Kapitono Granto vaikuose“ geografas Paganelis vietoj ispanų kalbos išmoko portugalų, nes per klaidą pasirinko tokį vadovėlį.

– Tapau agentūros „Novosti“ biuro vadovu Lisabonoje. Portugalijoje įsirašiau į kalbų mokyklą ir mokiausi būtent portugalų kalbos. Tuo metu ten jau buvo įvykusi vadinamoji raudonųjų gvazdikų revoliucija – 1974 m. balandžio 25-ąją kariškiai nuvertė autoritarinį režimą. Saugiai jaučiausi iki kontrperversmo, kuris įvyko 1975 m. lapkritį. Kairuoliškai nusiteikę parašiutininkai tada norėjo Portugaliją nuvesti radikalesniu keliu. Man pasidarė nejauku vaikščioti gatvėmis. Maoistai buvo priešiški Sovietų Sąjungai. Gal nebūtų nušovę, portugalai nėra žiaurūs, tačiau papurtyti galėjo kaip reikiant.

Porą kartų iš tolo pamačiau vieną iš savo kalbos mokytojų. Jis priklausė maoistų organizacijai. Juos buvo galima atskirti pagal ypatingą aprangos stilių. Tos pačios organizacijos narys buvo Jose Manuelis Barroso, būsimasis Portugalijos premjeras, vėliau – Europos Komisijos pirmininkas.

Išbuvau Portugalijoje 5 metus, tačiau po ketverių jau ėmiau prašytis namo.

– Ar tapo nuobodu, kada tenai atslūgo revoliucinis įkarštis?

– Gerai gyventi, gerai uždirbti – dar ne viskas. Prie to pripranti, tačiau pradedi matyti kitus dalykus. Nėra su kuo iš širdies pasikalbėti. O kaip motina, tėvas? Broliai ir brolienės? Brolių vaikai? Kaip barokinis Vilnius, pseudoopozicinė „Neringos“ kavinė? Kartais apimdavo didžiulis tėvynės ilgesys.

Tuo metu aš Portugalijoje sėkmingai leidau žurnalą „Vida Sovietica“ – „Sovietinis gyvenimas“. Kol jis dar ėjo, metrikoje buvo rašyta: įsteigė Algimantas Čekuolis. Dalis tiražo buvo dalijama veltui: advokatų kontoroms, dantistų kabinetams ir panašiai. Žinojau Geležinkelio konduktorių sąjungą – labai kairuoliška, bet ne maoistinė, o tokia prosovietinė, ne eurokomunistinė. Pasikviečiau profsąjungos vadovą pietų. Duodu ryšulį žurnalų. Siūlau: jei prigriebiate zuikį be bilieto, duodate jam žurnalą – užsiprenumeruok, ir tiek jau to, gali važiuoti. Tas žurnalas tapo atsiperkantis ir netgi duodantis pelno. Indijoje panašų žurnalą leido milijoniniais tiražais. Kiek tai kainavo – galite įsivaizduoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-32-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.