Arūnas BRAZAUSKAS
„Ar romai yra primityvūs, ar tiesiog skurdžiai?“ – „The New York Times“ 2013 m. spalio 13 d. pasirodė tokio pavadinimo Dano Bilefsky straipsnis. Klausimai aktualūs ir šiandien.

Autorius pradėjo nuo reportažo iš Nansi, esančio Prancūzijoje, kur prieš kelias dienas baigėsi iš Kroatijos kilusios romų gaujos teismas. 27 jos nariai, išskyrus vieną, buvo nuteisti. Jie kaltinti įvairiausiais nusikaltimais, tarp jų – nepilnamečių romų tautybės nuotakų prekyba, už ką gauta apie 270 tūkst. eurų grynaisiais. Mergaičių vertė priklausė nuo jų gebėjimo vogti. Vien 2011-aisiais gauja įvykdė apie 100 vagysčių ir plėšimų Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje. Dvidešimtmetis liudininkas prisipažino nuo 13 metų amžiaus pavogęs grynųjų pinigų ir brangenybių už maždaug 600 tūkst. eurų – tai sudaro daugiau nei 7 tūkst. eurų per mėnesį. Pasak jo, pasiekę menkesnių vagiliavimo rodiklių abiejų lyčių vaikai būdavo baudžiami – netgi mušami. Jie buvo gaujos vadeivos 66-erių senolės anūkai.

Tyrėjai tvirtino, kad trijų šeimų klano namai Kroatijoje itin prabangūs, o jų stovyklose Šiaurės Prancūzijoje policininkai rado „Mercedes“ automobilių, „Dolce & Gabbana“ ir „Louis Vuitton“ bižuterijos.

D.Bilefsky atkreipė dėmesį, kad romų gynėjai, užuot įprastai aiškinę, jog šie nusikalsta, nes yra diskriminuojami ir gyvena skurde, tikino, kad kai kuriais atvejais romų elgesį lemia senosios jų tradicijos – jie veikia, tarsi gyventų viduramžiais, ir nelabai paiso šiuolaikinių normų. Pasak autoriaus, Europoje romų reikalai susiję su klampiais etniškumo, rasės, socialinės atskirties ir politinių žaidimų klausimais. Maždaug savaitę prieš aprašytą teismą Prancūzijoje protestuota dėl penkiolikmetės romų mergaitės, kurią policija sulaikė stebint moksladraugiams ir deportavo su tėvais į Kosovą. Šeima penkerius metus nelegaliai gyveno Prancūzijoje.

2013-ųjų rugsėjį tuometis Prancūzijos vidaus reikalų ministras Manuelis Vallsas padarė nebūdingą socialistui pareiškimą, esą labai nedaug romų gali integruotis į Prancūzijos visuomenę – suprask, visi kiti turėtų nešdintis iš šalies. Apie 20 tūkst. romų, daugiausia iš Bulgarijos ir Rumunijos, kurie nėra Prancūzijos piliečiai, gyvena taboruose miestų pakraščiuose.

Apžvelgęs nykų, iš esmės kriminalinį 11 mln. Europos romų tautos būvį, D.Bilefsky su viltimi rašo apie Ispaniją. Ten gyvena 750 tūkst. romų, pusė jų jaunesni nei 25 metų. Beveik visi romų vaikai čia baigia pradines mokyklas, nors vidurinius mokslus įkanda tik mažuma. 1978 m. 75 proc. romų gyveno būstuose, neatitinkančiuose sanitarinių ir kitokių standartų, dabar taip gyvenančiųjų yra 12 proc. Straipsnio pabaigoje autorius nurodo dviejų Vengrijos romų pavyzdį. Tėvai skatino juos siekti mokslo, ir štai duktė tapo muzikos terapeute, sūnus – futbolo treneriu.

Beje, Vengrija – ta valstybė, kur romų klausimas nevyniojamas į vatą. Premjeras Viktoras Orbanas 2015-aisiais pareiškė, kad vengrai iš nieko Vakaruose nereikalauja gyventi kartu su didele romų mažuma. Tai buvo pasakyta vykstant svarstymams, kaip Vengrija turėtų reaguoti į pabėgėlius iš Artimųjų Rytų. Prieš kelerius metus Vengrijos kraštutinių dešiniųjų partijai „Jobbik“ atstovaujantis gudragalvis politikas pasiūlė įstatymą, numatantį atsakomybę už romų prigimtinio polinkio į nusikaltimus neigimą.

„Ir per televiziją rasizmas išeina. Visą laiką ant čigonų, ant čigonų“, – taip romas Lietuvos žiniasklaidai nusakė neseniai jo tautiečų įvykdytos šiurpios žmogžudystės pasekmes. Sakytume, konservatyvus žmogus – vadina save čigonu, nors galėtų vartoti oficialiai teiktiną romo vardą. (Lietuvos čigonų bendrija „Čigonų laužas“ ir VšĮ Romų visuomenės centras – šiokio ir anokio pavadinimų pavyzdžiai.)

Vienas Lietuvos politikas jau ėmė kliedėti apie Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy plano pakartojimą – romų išsiuntimą į „savo namus Rumunijoje“. 2009-aisiais iš Prancūzijos imta deportuoti nelegaliai gyvenančius romus – 300 eurų į rankas, ir namo. Iš viso per kelerius metus taip ištremta apie 10 tūkst. žmonių. Bet reikalas tas, kad dauguma iš 6 mln. romų, gyvenančių ES, yra kurios nors šalies piliečiai. Romą, kuris turi Lietuvos pasą, ne jo noru galima perkelti tiktai į Lietuvos kalėjimą. Arba paskatinti emigruoti į turtingesnes ES šalis – kartu su tūkstančiais lietuvių.